Prisipažinsiu, pastaruoju metu retai bežiūriu TV politinių debatų laidas. Ne todėl, kad būčiau nustojęs domėtis tuo, kas vyksta šalyje, o todėl kad sunku ilgesnį laiką ištverti tą „diskusijos“ lygį, iš kurio niekaip nepakyla mūsų politika ir politikai.
Paskutinį kartą žiūrėdamas vieną populiariausių šalyje politikos debatų laidą supratau, kad eilinį kartą apima jausmas, kad tokios politikos ir politikų neįmanoma nei analizuoti, nei kritikuoti, nei pagaliau išjuokti – jie patys jau seniai tapo savo pačių karikatūromis. Tiesiog nėra nei analizės, nei kritikos, nei humoro objekto – kaip galima šiuos veiksmus atlikti su tuo, kas diskredituoja pats save?
Humoro esmė juk ir slypi sąmoningame rimtumo atmetime, rimto santykio su parodijuojamu ar išjuokiamu asmeniu deformavime ir jo elgesio ar mąstymo detalės privedime iki absurdo. Kad ir kaip būtų, humoras neįmanomas dviem atvejais: kada prieš mus pažeistas ir liguistas asmuo (todėl jo išjuokimas būtų nepadorus gestas), ir kada norimas išjuokti asmuo pats nutrina ribą tarp juoko ir rimtumo, standartinio ir absurdiško elgesio. Pavyzdžiui, kaip tu išjuoksi klouną?
TV debatuose dalyvaujantys politikai jau seniai užsiminėja klounada – nežinia tik, ar todėl, kad niekas jiems nepasiūlo politinio ir moralinio veidrodžio, todėl jie nesuvokia, kaip apgailėtinai jie atrodo, ar todėl, kad tai sąmoninga ir gerai apgalvota laikysena.
Šizoidinė politika
Vienos partijos atstovas, visą laiką aklai gynęs susikompromitavusį savo partijos vadą ir sykiu sostinės merą bei metodiškai atmušinėjęs akivaizdžiais faktais pagrįstas atakas prieš jį kaip fikcijas, leidžia sau kalbėti su tokiu aplombu, tarsi jo partijos veikla būtų pagrįsta ne banaliu atidirbinėjimu įtakingai finansinei grupei, o vakarietiška politine etika ir aukščiausio rango politinio elgesio kodeksu.
Šitas žmogus, drąsiai vadinantis save politiku, su neslepiamu sarkazmu kalba apie Konservatorių sąjungą, kuri esą yra pažeidžiama todėl, kad buvo remiama odiozine jau tapusios „Dujotekanos“. Nesvarbu, kad Andrius Kubilius kantriai kartoja, kad šis faktas niekada ir nebuvo slepiamas, kad dabar jo partija reikalauja aiškiai įvertinti šios kompanijos veiklą jai įgyjant nenormaliai didelę politinę įtaką šalyje ir tiesiogiai veikiant VSD, URM ir Prezidentūrą.
Psichologijoje toks dalykas vadinamas projekcija, o semantikoje - kauzaline atribucija. Tai laikysena, kuriai būdinga tai, kad kiekvienas mąsto pagal savo sugedimo laipsnį ir svetimus veiksmus vertina tik savo paties korupcijos bei jos logikos kontekste. Jei jau gali ką nors apkaltinti pagal asociaciją arba pavadinimą – to pakanka pagrįsti didžios išminties reikalaujančiai tezei, jog visi yra susitepę ir švarių negali būti pagal apibrėžimą.
Kitas žmogus, kurio vadinimas politiku reikalauja ypatingo geranoriškumo bei politiko sąvokos ribų išplėtimo, dalyvauja minėtoje laidoje ir elgiasi dar įspūdingiau. Jis atstovauja partijai, kurios įkūrėjas šiuo metu Rusijoje slapstosi nuo Lietuvos teisingumo. Šiuo atveju palikime ramybėje faktą, kad save gerbianti šalis ir jos politinė sistema partiją, kurios įkūrimas ir finansavimas tapo kriminaline istorija, paprasčiausiai paskelbtų už įstatymo ribų.
Lygiai kaip už įstatymo ribų paskelbtų ir partiją, naudojančią fašistinę simboliką bei retoriką. Tarkim, gali būti, kad gilią ir sudėtingą transformaciją patirianti šalis tiesiog neturi normaliai veikiančių politinių partijų ir institucijų. Žodžiai atsiskiria nuo reikšmių, o praktikos nebeturi nieko bendra su kalba. Kalbėjimas atsiskiria nuo politinio veiksmo – tarp jų nebelieka jokių sąlyčio taškų.
Bet juk ir tokioje šizoidinėje politikoje, kurioje mintis atsiskiria nuo kalbos, o kalba nuo veiksmo, turėtų likti paprasčiausi žmogiškojo socialumo dalykai. Vienas iš jų yra gėdos jausmas ar bent jau nejaukumas dėl to, kad ant tavo partijos šešėlį meta į jokias civilizuoto pasaulio kategorijas netelpantis partijos įkūrėjo elgesys.
Kad ir kaip būtų, šis jausmas neaplanko čia minimų politikų. Priešingai, jiems juoką kelia atvirai kalbantis ir cinikams kone besiteisinantis Andrius Kubilius. Tad čia jau kalba eina ne tik apie tai, kad mūsų politikams nustojo grėsti toks nemalonumas kaip sąžinės aktai ir moralinė refleksija. Jie elgiasi tiesiog asocialiai – nepatirdami jokio gėdos jausmo už tai, kad remia moraliniais bankrotais tapusius žmones ir jų amoralią politiką.
Toks skilimas byloja apie šizoidinę politiką, kurioje galutinės išsiskiria mintis, kalba ir veiksmas.
Būtų juokinga , jeigu nebūtų liūdna
Vis dėlto ir šiuos atvejus pranoko žmogus, iš kurio tokios apgailėtinos klounados buvo sunku tikėtis. Gal ir ne kriminalas pasivogti ir prastai sudainuoti grupės „Slade“ dainą, o po to pasiūlyti stulbinančią versiją apie tai, kad tokiu būdu populiarini dainos autorius – beviltiškai visų užmirštus senolius Noddy Holderį ir Jimmy Lea.
Bet kairiuoju save išdidžiai ir pabrėžtinai vadinančiam politikui susidėti su Rolandu Paksu ir jo partija – tai jau nusipelno nebe šypsnio, o įdėmaus ir nerimastingo žvilgsnio. Kas atsitiko? Ar tai dalies socialdemokratų absoliutus politinis marazmas, leidžiantis jiems vardan valdžios ir pergalės prieš nekenčiamuosius konservatorius dėtis su bet kokia žemo sąmoningumo lygio ir silpnos politinės tapatybės, bet didelių ambicijų ir pritvinkusio revanšizmo grupe?
Ar tai kupinas arogancijos ir pavojingas įtikėjimas į savo civilizavimo misiją, esą leisiančią asimiliuoti politinius barbarus? Ar tiesiog neapykanta vieninteliam stipriam, pavojingam ir sąmoningam varžovui, kurio pigiais triukais nesuviliosi – neapykanta ir sykiu baimė, verčianti dėtis su bet kokiais politiniais primityvais, kurie niekada nepasidomės nei tavo praeitimi, nei dabartimi, nei pažiūromis?
Jei taip, tai išvados liūdnos. Algirdo Paleckio sugebėjimas rimtu veidu įrodinėti, kad Artūras Zuokas yra pavojingesnis už Rolandą Paksą, nes yra sistemos dalis, skirtingai nuo fenomeno Pakso, byloja, kad socialdemokratų tarpe jau esama žmonių, kurie vardan valdžios šiandien turbūt derėtųsi su Mindaugo Murzos partija, jei ji būtų rimtesnė politinė jėga.
Jei šis politikas netiki savo žodžiais, kad Vytautas Landsbergis ir konservatorių partija yra radikalaus ir pavojingo, šalį suskaldžiusio nacionalizmo partija, pavojingesnė už kairiosioms idėjoms artimus libdemus ir Darbo partiją, tai dar nėra taip baisu – vadinasi, jis yra tiesiog sistemos klonuotas atstovas, dar vienas jos ruporas, darantis tą, ką jai reikia daryti ir galvojantis tik apie savo politinę karjerą, galią, įtaką ir prestižą.
Nemalonu, bet, deja, tai standartinis atvejis nūdienos Lietuvoje. Bet jei jis tikrai tiki tuo, ką jis kalba, tada tenka konstatuoti, kad tai skamba iki nejaukumo neadekvačiai ir takto sumetimais toliau nebekomentuoti jo kalbų.
Vis dėlto ne tai svarbiausia – deja, ką tik paaiškėjo, kad savivaldos nebuvimas ir kiti mūsų demokratijos trombai Lietuvos politiką deformavo iki tokio masto, kad tartis ir dėtis galima su bet kuo. Tenka pripažinti, kad ir Liberalų sąjūdžio vaidmuo Vilniaus mero rinkimuose kelia tik gilų liūdesį dėl šios daug žadėjusios partijos moralinio susinaikinimo.
Visos ribos peržengtos. Tabu nebeliko. Atrodo, kad ir skirtumų tarp politikų bei jų partijų lieka vis mažiau.
