Jeigu pamokų metu, vidury šviesios dienos, kokiame nors prekybos centre ant suoliuko valandą ir ilgiau ramiai sėdi paauglys, šalia savęs pasidėjęs kuprinę su knygomis, jis gali būti mokykloje patirtų patyčių auka, tyliai vengianti tos aplinkos, bijanti ieškoti pagalbos. Kuo ilgiau toks paauglys „tyliai kovos“, tuo daugiau tikimybės, kad jis arba vėliau pats taps smurtautoju, arba papildys šiurpią Lietuvos savižudybių statistiką. Kad tokių paauglių būtų kuo mažiau, ši savaitė Lietuvoje paskelbta „Savaite be patyčių“.
Įsisenėjusi problema
Bent savaitę gyventi be patyčių kviečia Vilniuje įsikūrusi emocinės paramos telefonu tarnyba „Vaikų linija“, projekto „Savaitė be patyčių“ ėmusis bene prieš 10 metų. Organizatoriai kasmet iš anksto pasirenka vieną savaitę ir ją visoje Lietuvoje paskelbia lyg akciją.
Vieni tokią savaitę vertina teigiamai, kiti – kiek skeptiškai, nes tuoj pašaipiai pratęsia projekto pavadinimą žodžiais „o po tos savaitės vėl galima tyčiotis“ arba beviltiškai apibendrina, kad viena savaitė padidinto dėmesio ne ką išspręs.
„Vaikų linijos“ vadovo psichologo Roberto Povilaičio teigimu, itin aktuali patyčių problema nėra vien šių dienų problema, tik pastaruoju metu ji labiau matoma. Nuo 1993 metų Lietuva dalyvauja tarptautiniame tyrime, kuris analizuoja patyčių problemą maždaug 40 valstybių. Liūdna, tačiau Lietuva yra tarp tų valstybių, kuriose patyčių fiksuojama daugiausia.
Tyrimo duomenimis, patyčias dažniausiai patiria vienuolikamečiai mūsų šalies gyventojai – 27 proc. mergaičių ir 32 proc. berniukų. Tačiau tai nereiškia, kad augesni paaugliai ir suaugę žmonės gyvena jau be patyčių. Antraip nereikėtų šiurpti nuo fakto, kad Lietuvoje 14 kartų dažniau bando žudytis suaugusieji, kurie vaikystėje išgyveno keturias ar daugiau neigiamų patirčių. Šį faktą skelbia Lietuvoje atlikto „Neigiamos vaikystės patirties“ tyrimo duomenys.
Signalas „blogiukams“
„Pats esu baigęs mokyklą bemaž prieš 20 metų, bet iki šiol gerai prisimenu, kad patyčių mūsų laikais būdavo sočiai, – sakė psichologas R. Povilaitis. – Tik tokiu žodžiu tada niekas jų nevadino. Dabar šiai problemai skiriamas labai didelis dėmesys. Statistika rodo, kad patyčių problema maždaug per pusantrų metų sumažėja tose mokyklose, kuriose visi kartu dalyvauja tam skirtose programose. Jos vyksta nuolat, bet ypač – „Savaitės be patyčių“ metu“.
Anot psichologo, toji savaitė yra tik laikotarpis, per kurį į šią problemą kaskart atkreipiamas didesnis dėmesys. Tai signalas, siunčiamas „blogiukams“. „Ir tikrai mes, iniciatoriai, net vilties neturime, kad po tos savaitės iškart sumažės patyčių, bet skatiname organizuoti kuo daugiau renginių ir taip akcentuoti seną problemą. Tokios nuolatinės pastangos gali pakeisti situaciją – juk atsiranda vis daugiau žmonių, kuriems nepriimtinas patyčių veiksmas. O tada „blogiukai“ pamažu atsitraukia“, – įsitikinęs R. Povilaitis.
Būta ir tragedijų
Visiems turėtų būti suprantama, kad vaikai, iš kurių yra tyčiojamasi, netampa nei atsparesni, nei stipresni. Atvirkščiai – patyčios žaloja jauną žmogų, skaudina, pakerpa sparnus, ir po to gali reikėti daugybės energijos, pastangų ir laiko, kad vėl atsirastų pasitikėjimas savimi ir tikėjimas pasauliu.
Gali būti ir dar kitaip – gali baigtis savižudybe. Nors teisėsaugininkams ir sunku įrodyti, kad savižudybę pasirinkęs žmogus šitaip bėgo nuo nesibaigiančių patyčių, nes beveik neįmanoma nustatyti konkretų kaltininką, tačiau tokių bandymų įrodyti būta.
Štai prieš trejus metus iš gyvenimo pasitraukė vienos Prienų mokyklos dešimtokas. Kaltininkai, pastūmėję vaikiną į savižudybę, liko nenubausti, tačiau dešimtoko bendramoksliai iki šiol gerai prisimena, kaip lėto būdo paauglys mokykloje buvo užgauliojamas, pašiepiamas, stumdomas. Tik niekas į tai laiku nesureagavo.
Neužmirštas ir tragiškas įvykis Jonavoje, kai 2007-ųjų lapkričio pabaigoje staiga nutrūko 15-metės paauglės gyvenimas – ji puolė po važiuojančiu traukiniu. Dėl to buvo kaltinami 8 paauglės bendramoksliai. Anot tyrėjų, klasės draugai 15-metę terorizavo, prieš ją smurtavo ir žemino daugiau nei metus, o galiausiai savo patyčių „seansą“ dar ir nufilmavo. Taigi liko įamžinta, kaip mergaitei, apsuptai būrio bendraamžių, buvo liepiama klauptis ant kelių prieš kelias paneles ir maldauti pasigailėjimo. Mergaitė verkdama kartojo liepiamus žodžius, o žiūrovai juokėsi ir taip tik ilgino patyčių ceremoniją. Iš būrio žiūrovų neatsirado nė vieno, kuris būtų nutraukęs patyčias, ištiesęs klūpančiai mergaitei ranką ar nubėgęs pakviesti suaugusiųjų...
Juokai ar patyčios?
Kad labai sunku teisiškai įrodyti, jog į savižudybę žmogų stumte stūmė nepakenčiamas kitų asmenų elgesys, tvirtino ir patyręs Marijampolės policijos pareigūnas Nerijus Sujeta. Anot jo, tikrai ne vienoje vietoje dega gedulo žvakutės skaudžių patyčių aukoms, privestoms prie savižudybės, tačiau kaltininkai likę nenubausti, nes jų „pagalba“ likusi neįrodyta – dažniausiai pateikiama tyrimo išvada, kad savižudybę lėmė priežasčių visuma.
„Todėl ir yra šiurpiausia, kad patyčios klesti kasdienybėje, jos jau tapusios lyg ir norma, – teigė policininkas N. Sujeta. – Taikliausias pavyzdys – televizijų šou projektai. Komisijų nariai viešai šaiposi iš pasirodžiusių dalyvių, o žiūrovai juokais leipsta... Negi tai ne patyčios?!
Negi nesuvokiame, kas vyksta ir kaip tuo auklėjami mažieji žiūrovai? Jeigu šeima vaikui nėra pavyzdys, tuomet „auklėja“ tik televizijų projektai ir gatvė. Ko tada tikėtis? Turbūt tik to, kad patyčios – žeminimas, skaudinimas, išnaudojimas – peraugs į grasinimus, terorizavimą, smurtą – rimtus nusikaltimus. Supraskime, kad užsienio pavyzdžiai aiškiai rodo, jog patyčių, smurto aukos vėliau pačios tampa smurtautojais. Ir net žudikais, kai iššaudo būrį žmonių.“
„Vaikų linijos“ vadovui R. Povilaičiui taip pat yra užkliuvusios patyčių nuotaikas skleidžiančios televizijos programos, galbūt todėl televizorius šio psichologo šeimoje nėra „dar vienas šeimos narys“ – jos išvis nėra ir net nepasigendama.
„Štai jeigu nepatinka politikas, tai viešai iškraipoma jo pavardė – visi juokiasi, visiems tai patinka, – teigė R. Povilaitis. – Atrodo, tik nekalti juokeliai, bet juk tai yra tikrų tikriausios patyčios! Nes labai sunku atrasti ribą tarp juokų ir patyčių, ir tai sparčiai plinta. Tad ir mokykloje moksleiviai tyčiojasi iš savo bendramokslių, jeigu šie kuo nors nepatinka. Bet taip neturi būti. Patyčios – tai agresyvus elgesys, kai kitam tyčia daroma taip, kad jam skaudėtų. Ir suaugusieji labai moka sukurti tokią situaciją, kad kolegai būtų nemalonu. Taip ir keliaujame per kartas.“
Patyčios – nuo lopšio
Anot psichologo R. Povilaičio, sustabdyti patyčias įmanoma tik tada, kai pradedama apie tai rimtai galvoti. Neturi būti neapykantos kažkuo kitokiems žmonėms, ir apie tai būtina nuolat kalbėti. „Kai visi kartu – mokykla, tėvai, policija, visuomenė – judiname šią problemą, galima tikėtis mažiau patyčių“, – sakė R. Povilaitis.
Tik dažni pokalbiai apie patyčias ir jų daromą žalą padeda suvokti, kad patyčios lydi žmogų per visą jo gyvenimą jau nuo pat kūdikystės. Tuo įsitikinusi Marijampolės savivaldybės socialinių reikalų departamento direktorė Daiva Pankauskienė. „Kaip dažniausiai reaguojame į mažylį, kai jis ko nors neįstengia padaryti ar padaro blogai? Šaipomės iš jo! Tyčiojamės. Iš silpnesnio, – sakė ji. – Viskas ir prasideda šeimoje.
O ar šiandien ugdome vidinę kultūrą – šeimoje, mokykloje, darbe? Taip, ir darbe, kur visi jau suaugę žmonės. Argi ne patyčios, kai vadovas pasako taip, jog pavaldinį gali ištikti infarktas? Tai baisu. Todėl yra tik vienas „receptas“: pradėkime keistis nuo savęs!“
Irena ZUBRICKIENĖ
