Simona PUŽAITĖ
Išgirdus žodį „teatras“ šiaulietės aktorės Faustinos Laurinaitytės viduje kažkas užverda, ima skaudžiai kunkuliuoti. Užplūdusi nostalgija suspaudžia širdį. 70 metų jubiliejų atšventusi buvusi Šiaulių dramos teatro primadona įsitikinusi, jog senatvė – vidinė būsena.
Žagarė širdyje
Apie gimtąją Žagarę (Joniškio rajonas) aktorė kalba su ypatingu šiltumu ir jautrumu.
„Esu tikra žagarietė – ten gimiau, užaugau. Kai bloga nuotaika važiuoju į Žagarę. Ten dar yra mano bendraamžių draugių“, – pasakoja F. Laurinaitytė.
Prie Žagarės prijaukino ir savo dukras su šeimomis. Nusipirko namuką, sutvarkė teritoriją, o dukros svarsto, ką 25 aruose žemės sėti ir sodinti.
Vaikystės prisiminimai F. Laurinaitytei iškyla keliais bruožais: jos mama mezgė mašinomis, teta vežiojo kiaušinius, vištas į Rygą.
„Negaliu pasakyti, kad gyvenome gerai, bet duonai užtekdavo“, – prisimena.
Gatvėje augo daug vienmečių, su kuriais, F. Laurinaitytės žodžiais, veikė kaip detektyvinis būrelis. Vaikų kompanija siaubdavo daržus. Savininkai juos nuo padaužų saugodavo, skųsdavo tėvams.
F. Laurinaitytė pripažįsta, jog Žagare tiesiog serga.
„Širdis plyšta, kai einu šalia pro centrinį skverą. Buvo toks gražus, jaukus, tvorelė, žmonės sodindavo ten medelius... Dabar negaliu žiūrėti į cementą“, – sako ji.
Aktorei apmaudu, jog kiti išeina, mosteli ranka „Ai, kas ta Žagarė – provincija“. F. Laurinaitytė įsitikinusi – provincijos nėra.
„Galima viską provincialiai nušviesti. Dažniausiai tie žmonės, kurie sprendžia apie provincialumą, patys yra baisūs provincialai. Dabar tikrą intelektualą, kuris nebijotų nei savęs, nei kitų, sunku surasti“, – apgailestauja.
Karalienė iki galo
Paklausiusi autoritetingos mokytojos patarimo, baigusi Žagarės vidurinę mokyklą F. Laurinaitytė išvažiavo į Vilnių studijuoti aktorystės Lietuvos valstybinėje konservatorijoje.
„Negaliu sakyti, kad buvau pati geriausia, – kukliai vertina save aktorė. – Kitos bendramokslės buvo gatavos artistės – pasiruošusios būti nebe studentėmis, o eiti į sceną. Nuo pat pirmo kurso buvo nuostabus mūsų dėstytojas a.a. Juozas Rudzinskas. Jis turėjo didelę darbo patirtį su studentais. Sirgdamas dar išleido mūsų kursą“.
Nors po studijų F. Laurinaitytei siūlė pasilikti Vilniuje, bet ji atsisakė – norėjo būti kuo arčiau Žagarės.
Taip atsidūrė Šiaulių dramos teatre, jame vaidino 38-erius metus.
Vienu svarbiausiu savo mokytojų ji vadina Lietuvos kino ir Šiaulių dramos teatro aktorių, Šiaulių miesto garbės pilietį a.a. Praną Piauloką.
„Kai su juo vaidindavom ir prisiverkdavom, ir prisijuokdavom. Jis buvo labai racionalus, protingas, bet kartą vaidino senuką – paprastą, nematantį, menkai užuodžiantį. Pirmą kartą pamačiau jį tokį priešingą. Pranas sakydavo, jei būni karalienė – būk iki galo“, – prisiminimais apie bičiulį dalijosi aktorė.
Verkianti "ubagėlė"
Šiaulių dramos teatre pirmasis F. Laurinaitytės vaidmuo buvo spektaklyje pagal Vinco Krėvės dramą „Žentas“. Ten ji vaido ubagėlę prie bažnyčios.
„Grojo vargonai, ėjo jaunavedžiai tuoktis, o man tie vargonai tokie graudūs, ašaros upeliais tekėjo. Po premjeros žmonės šnekėjo – iš kur ta ubagėlė atsirado, kaip gaila tos verkiančios mergaitės...“ – pasakojo aktorė.
Teatre F. Laurinaitytė sukūrė per 80 vaidmenų, tačiau pasakojimuose jie iškyla tik bendraujant su bičiuliais. Aktorė rašė dienoraštį, kaip pavyko spektaklis, ką vaidino.
Paskui nutarė: „Koks skirtumas – vaidinai ir viskas“. Užrašai išsibarstė skirtinguose laikuose, namuose, žmonėse. „Gal ir gerai, prisimenu esminius dalykus“, – šypteli.
Vaidmenų fantomų aktorė stengiasi nekviesti, nes užplūsta nostalgija tiems laikams.
„Vienas aktorius jau vos krutėjo – iš teatro siųsdavo mašiną, jį atveždavo, iškeldavo, nuvesdavo į salę pasodindavo... Po spektaklio grąžindavo namo. Žmogus nuo A iki Z visą gyvenimą dirbo teatre“, – atsiminė ji.
Išplėštas teatras
Šiaulių dramos teatre F. Laurinaitytė dirbo iki 2004 metų. Išėjo anksti – būdama šešiasdešimties.
Iš gyvenimo išplėštas teatras – viena iš skausmingos nostalgijos priežasčių.
Kodėl paliko teatrą, aktorė kalba nenoriai. „Tai man sunki našta“, – atsidūsta. Sprendimą išeiti lėmė ne jos iniciatyva, o seksualinis priekabiavimas.
„Buvo labai sunku susirasti, ką veikti. Viskas erzino. Įsidarbinau – ploviau kirpyklą. Kai žmogui nukirpdavo plaukus reikėdavo pašluoti, sutvarkyti, – pasakoja F. Laurinaitytė. – Kai tapau laisva, galėjau viską daryti, bet man teatras – skaudus. Viduje verda, skauda širdį ar kelias gyslas. Geliantis skausmas jau sumažėjo, bet anksčiau maniau, kad numirsiu“.
Sunkiais momentais aktorę palaikė šeima. F. Laurinaitytė buvo dukart ištekėjusi. Su pirmuoju vyru išsiskyrė, tačiau liko duktė.
Po kiek laiko ištekėjo už dailininko. Gimė antroji duktė, ji – aktorė.
„Santykiai man daug davė – tai svarbios gyvenimo pamokos“, – sako ji.
Senatvė – vidinė būsena
70-mečio jubiliejų atšventusios F. Laurinaitytės manymu, požiūris į metus ilgainiui keičiasi. „Kai buvau jaunesnė, juokdavausi iš vyresnių moterų, kad jos išgyvena dėl metų skaičiaus. Maniau, kokia kvailystė – dėkokit Dievui, kad tiek metų davė. Dabar manau, kiek yra, tiek gerai. Reikia džiaugtis kiekviena diena“, – įsitikinusi ji.
Ji sako, senatvė – vidinė būsena. Šiaulių miesto garbės pilietės šimtametės Gražbylės Venslauskaitės vadinti sena negalima.
„Ji kasdien iš ryto pirmyn – atgal bulvaru eina. Aš irgi bandžiau taip daryti. Mąsčiau, kaži kaip čia atrodau viena pati vaikščiodama nuo vieno galo iki kito. Nutariau – reikia eiti, vaikščioti, judėti. Tik judėjimas palaiko ilgaamžiškumą“, – svarsto ji.
Antras svarbus dalykas, anot F. Laurinaitytės, nereikia leisti sau ilgai liūdėti, stovėti ant bedugnės krašto: „Prisiskaičiusi knygų jaunystėje labai mėgau stingdančias situacijas, patikdavo būti dramatiškos būsenos. Kai esi jaunas, ką bedarytum, daugiau sau leidi: gali verkti, keiktis, muštis, kelti skandalus. Vyresnio amžiaus jau juokinga ką nors kaltinti.“
FAUSTINA VITALIJA LAURINAITYTĖ-ŠALTIENĖ
Gimė 1943 m. liepos 17 d. Žagarėje (Joniškio r.).
1962-1966 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. 1966-2004 m. dirbo Šiaulių dramos teatre. Sukūrė per 80 vaidmenų.
Svarbesni iš jų: Julija Filipovna (M. Gorkio „Vasarotojai"), Aža (R. Blaumanio „Sūnus palaidūnas"), Marija (G. Buchnerio „Voicekas"), Žemaitė (V. Jasukaitytės „Žemaitė"), Sekula (S. Canevo „Gyvenimas – dvi moterys"), Marcelė Normantienė (S. Čiurlionienės-Kymantaitės „Pinigėliai"), Tabalienė (K. Sajos „Piramidė"), Abė (E. O'Neillo „Meilė po guobomis"), Erdmė (H. Sudermanno „Jonas ir Erdmė"), Meli (A. Fugardo „Čia gyvena žmonės"), Mis Sofi Gliuk (T. Williamso „Nuostabus sekmadienis iškylai prie Krev Kero"), Fru Lindė (H. Ibseno „Nora“, Kitė (S. Delenay „Įsimylėjęs liūtas").
1987 m. apdovanota Teatro draugijos premija už geriausią moters vaidmenį pjesėje „Žemaitė“, A. Griciaus premijos laureatė (1993). Apdovanota garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“ (2008).
Šiaulių apskrities P. Višinskio viešosios bibliotekos inf.
