Nejautra yra apėmusi Lietuvos politikos viršūnes. Nejautra ir sutrikimas. Liūdna, kad partijos mato tik savo interesus, interesus ir nieko daugiau: žingsnis po žingsnio dar labiau ardoma politinė kultūra.
Šalies vadovai - olimpiškai ramūs
"Kelios oligarchinės grupės, valdančios ir žiniasklaidą, o taip pat jų politologiniai atstovai, tik iš pirmo žvilgsnio nepriklausomi nuo kaimyninių interesų, tai daro ypač įžūliai ir agresyviai. Jau nebesidrovima revizuoti ar net keisti Lietuvos užsienio politikos prioritetų," - iš tribūnos sako VSD vadovas A. Pocius, tačiau nė vienas Lietuvos politikas net nemirkteli. Pirmadienį sukviestoje Valstybės gynimo taryboje apie tai, atrodo, nekalbama. Žinoma, rezonansinių bylų tyrimas ar Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko galimi ryšiai su KGB - svarbūs klausimai. Tačiau iš pareigūno, kuriam patikėtas mūsų visų saugumas, lūpų nuskambėjęs pranešimas apie tai, kad oligarchinės grupuotės jau pakoregavo viso valstybės laivo kryptį, turėtų sukelti sprogusios bombos įspūdį visų pirma prezidentūroje, taip pat vyriausybėje, užsienio reikalų ministerijoje, Seimo Užsienio reikalų komitete. Tačiau ministras pirmininkas G. Kirkilas ir kiti pareigūnai dėsto nuomonę, kad nieko ypatingo čia nenutiko.
Seimo nariai praėjusį ketvirtadienį Seimo tribūnoje kalbant A. Pociui matė žmogų, kuris pateikė reikšmingos, sensacingos informacijos ir nutarė palikti jį poste. A. Pocius tribūną panaudojo kaltinimams vienam politikui bendradarbiavus su KGB, nors panašiems kaltinimams pareikšti mūsų šalyje jau seniai yra nustatyta visai kita tvarka. Ar ne ta pati nejautra lėmė, kad Seimo nariai tribūnoje nesugebėjo įžvelgti žmogaus, kuris laužo teisės normas, kuris paprasčiausiai traukia kortas iš rankovės tarsi iliuzionistas, norėdamas paveikti publiką - ir išsaugoti postą. Taip, Lietuvos politikai yra įpratę panašiai elgtis. Tačiau čia mes kalbame ne apie politiką, o apie pareigūną, kurio viena iš svarbiausių prievolių - nedalyvauti politiniuose žaidimuose. Ar normali padėtis, kai valstybės tarnautojas iš tribūnos skelbia nuosprendį politikui, vienam ar kitam neįtikusiam asmeniui?
Sąmokslo voratinklis
Ne tik Liustracijos komisijos pirmininkė, bet ir generalinio prokuroro pavaduotojas traukia pečiais, nesuprasdamas, kaip svarbios valstybės institucijos vadovas gali taip pažeidinėti tvarką, apie svarbias bylas pranešdamas iš Seimo tribūnos, o ne informuodamas jas tiriančius pareigūnus.
Dar daugiau, A. Pocius verčia visuomenę tikėti valstybę apraizgiusiu plataus masto sąmokslu. Jis įvardija, kad VSD kontržvalgybos padalinyje atsirado šnipų, kurie pradėjo rašyti įtartinas pažymas, skleisti tą patį įtartiną turinį viešumoje. VSD vadovui jau žinoma, kad šnipai pardavinėjo informaciją, o vieno tokio sandėrio vertė siekė 100 tūkst. eurų. Dar baisiau, kad VSD pareigūnams pradėjus lipti išdavikams ant kulnų tai atsigręžė prieš pačius šnipų gaudytojus: pasirodo, šnipai turi galingą užnugarį mūsų šalies parlamente, ir šitaip prieš VSD vadovybę iškilo grėsmingas vėzdas. Mestas triuškinantis kaltinimas parlamentarams: tie, kurie balsavo už NSGK išvadas, konstatuojančias VSD vadovo netinkamumą eiti pareigas, yra šio plataus masto sąmokslo prieš valstybę dalis. Pasak A. Pociaus, šios istorijos tyrimas sužlugdytas, o šnipai toliau tęsia darbą.
Labai įdomi VSD vadovo dėliojama loginė argumentų grandinėlė, liečianti Seimo narį A. Matulevičių. A. Pocius pasakoja ilgai nesupratęs, kokių motyvų vedamas A. Matulevičius tapo itin aršiu VSD vadovo šmeižiku ir pradėjo tarnybos griaunamąjį darbą. Tačiau galų gale ir tai išaiškinta: A. Matulevičius yra buvęs KGB bendradarbis - patikėtinis. A. Pociaus manymu, tai ir paaiškina Seimo nario veiklos motyvus. Tačiau dėl tokios logikos kyla klausimų. Tarkim, net jei A. Matulevičius ir yra kažkada KGB teikęs informaciją apie savo komandiruotę užsienyje - tokiu atveju gal ir reikėtų jam uždrausti dirbti su slapta informacija (bet tai reikia įrodyti). Vis dėlto tai dar toli gražu nėra tas pats, kaip Seimo nario vykdomas VSD griovimas dabartinių Rusijos slaptųjų tarnybų užsakymu, ką duoda suprasti A. Pocius. O gal A. Pocius vadovaujasi įsitikinimu, kad jei žmogus kartą yra susijęs su KGB, tai jau visą savo likusį gyvenimą vykdys griaunamąjį Lietuvos valstybės darbą? Tokiu atveju - ką galima pasakyti apie patį A. Pocių, apie kurį Seimo patvirtintose NSGK išvadose teigiama, kad jis Atgimimo laikais, t. y. 1989 m. gruodžio 26 d., buvo įtrauktas į KGB rezervo karininkų sąrašą. NSGK pirmininkas A. Matulevičius neliko skolingas ir Lietuvos radijo laidoje "Akiračiai" sakė žinąs, kad net buvo paskirtas kabinetas, kurį A. Pocius būtų turėjęs užimti Maskvos pučo pergalės atveju.
Kas su kuo ir ką žaidžia?
Nepateisinu ir kai kurių Seimo narių, to paties NSGK, kuris taip įsijautė į kovą, kad žūtbūt stengiasi išviešinti slaptus dokumentus, operatyvinę informaciją. Vis dėlto tarp abiejų pusių nedėčiau lygybės ženklo. Šiuo atveju Seimo nariai politikuoja, tačiau viską daro viešai, be to, yra teisinių mechanizmų juos sutramdyti - galų gale viską lems ne vienas ar kitas Seimo narys, o 141 parlamentaras. Tačiau kai į tą patį politinį žaidimą panašiais metodais įsivelia uniformuotas pareigūnas, kurio svarbiausia funkcija prižiūrėti teisėtumą ir teisingumą, ir kurio rankose kur kas didesni galios svertai - vertinimas visai kitas.
Vis dėlto - ar Seimo nariai iš tikrųjų patikėjo, kad veikia platus sąmokslo prieš valstybę tinklas? Ar patikėjo, kad VSD per du mėnesius išgliaudė rezonansines bylas, su kuriomis generalinė prokuratūra vargsta keliolika metų? Jei A. Pociaus kalba būtų paimta už gryną pinigą, politikai šiandien turėtų elgtis visai kitaip.
Tačiau, ko gero, niekas nemano, kad A. Pocius pateikė tikrus faktus. Visi supranta, kad VSD vadovas tirština spalvas žaisdamas tam tikrą žaidimą. Įžvelgia tai, tačiau leidžia ir toliau įvykiams klostytis beveik nevaldomiems. Tai yra nejautra. Arba tam tikra cinizmo rūšis. Visi mato tą pulsuojantį krešulį ir trauko jį už siūlelių kovodami už savo siaurus partinius interesus: siekiama ne spręsti problemą, o iš sumaišties išpešti kokios nors naudos.
Žaidėjai žaidžia ir patys sau atrodo gražūs. Tačiau ką apie tai mano rinkėjai?
