Įtaręs, kad narkomanas Vilius B. (34 m.) bendradarbiauja su policija, Laimonas Lapinskas-Lopas suorganizavo jo nužudymą. Tai buvo padaryta dar ir tam, kad būtų įbauginti paties Lopo gaujos nariai.
Iš pradžių savo parankiniams Lopas nesakė, kad Viliui B. jis ruošia skausmingą mirtį. Visi manė, kad tas vyras, darantis jiems tatuiruotes, bus tik pagąsdintas. Taip manė ir Povilas M., pravarde Miša, kartu su Lopu važiuodamas Ukmergės plentu ir dairydamasis į pakelėje esančius didesnius miško masyvus. Jiedu ieškojo nuošalesnės vietos, kur galėtų atseit pasikalbėti su Viliumi B.
97-ajame Vilniaus–Panevėžio kelio kilometre privažiavus rodyklę, rodančią į kairę, Lopas čia ir pasuko savo „Mercedes'ą“. Miško keliuku pavažiavę dar beveik du kilometrus, jiedu išlipo, pasiėmė iš bagažinės kastuvus. Kiek pabraidžiojus po mišką, pagaliau tankmėje už didžiulio ąžuolo Lopas bedė kastuvą į žemę ir mestelėjo savo padėjėjui: „Kasim čia“.
Žemė buvo įšalusi, tad vien kastuvais jos įveikti nesisekė. Tad Lopas dar atsinešė iš automobilio laužtuvą ir abu vyrai per kelias valandas iškasė maždaug pusantro metro gylio ir apie metro pločio duobę.
Jau vėliau, po keleto metų, teisme pasakodamas, kaip kasė tą duobę, Miša sakė, kad jis manęs, jog kasa tik tam, kad narkomaną pagąsdintų. Bet vargu ar tuose žodžiuose buvo daug teisybės. Vidury žiemos kažkur tolimame miške kasti duobę vien tam, kad pagąsdintum?.. Pagąsdinti yra ir daugybė kitokių priemonių. Ko gero, visi, kurie dalyvavo toje „gąsdinimo operacijoje“, puikiai žinojo, kuo tas „gąsdinimas“ pasibaigs. Tik gal net ir pagalvoti apie tai bijojo, nes puikiai suprato, kad ir jų gali laukti tokia baigtis.
Palaiminga dozė
Grįžus į Vilnių, Lopas paskambino Mantui K., pravarde Mažas, ir paliepė skubiai atvažiuoti į susitikimą. Matyt, telefonu jis nepasitikėjo, nors iš šalies klausant jo paliepimas Mažui nebuvo kuo nors įtartinas. Lopas nurodė Mažui suorganizuoti susitikimą su Viliumi B. – bet taip, kad niekas nežinotų. Geriausia, girdi, paprašyti jo padaryti tatuiruotę.
Mažui tai buvo visai paranku, nes prieš trejetą dienų jis kaip tik buvo kalbėjęs su Viliumi, kad norįs dar vienos tatuiruotės, ir net išsirinkęs jos piešinį. Taigi Lopas nuvežė Mažą į Žvėryną ir smulkiai instruktavęs išleido netoli Viliaus namų. Net davė Viliui skirtą heroino „čekį“ ir pinigų taksi automobiliui, kuriuo jiedu paskui turėjo nuvažiuoti pas Mažą.
Viliaus ilgai įkalbinėti nereikėjo. Nieko blogo neįtardamas jis sėdo į taksi automobilį ir kartu su Mažu atvažiavo į jo butą (beje, Mažas tuo metu irgi gyveno pas motiną). Vos užlipus laiptais Viliaus akys nušvito, nes Mažas jam padavė „čekį“. Svečias kaipmat griebė švirkštą ir susileido dozę. Pagerėjus sveikatai, sėdo prie kompiuterio ir ėmėsi piešti tatuiruotės piešinį. Po dozės jis, matyt, „skraidė debesyse“ ir Mažas jam nelabai rūpėjo.
Vilius buvo Mažui jau pasakojęs, kad narkotikai esantys kaip kokia palaima. „Kartą man rodėsi, kad guliu minkštame debesyje ant aukšto kalno viršūnės, – dalijosi įspūdžiais Vilius. – Iš abiejų pusių praraja, o man taip gerai, taip gerai. Praskrenda didžiulės gražios peteliškės. Bet aš nenoriu pajudinti nė pirštelio, kad paliesčiau jas. Mano kūnas besvoris, aš lyg tas debesis“.
Po ano pasakojimo Mažas suprato, kodėl kartais tokie keisti Viliaus piešiniai. Ir šį kartą kompiuterio ekrane atsirado kažkokie vienaragiai dinozaurai ir sunkiai įsivaizduojami mistiniai gyvūnai. Mažas netrukdė toms fantazijoms. Tiesiog Lopo paliepimu turėjo Vilių išlaikyti pas save tol, kol gaus „švyturėlį“ telefonu. O tada – išeiti iš namų ir eiti link „Iki“ parduotuvės, esančios Didlaukio gatvėje.
Paklusnus lyg avelė
Buvo prabėgusios jau keturios valandos, tačiau telefonas vis tylėjo. Besibaigiant heroino poveikiui, Vilius vėl darėsi lyg koks senukas, ėmė riestis į kuprą, o galop dar ir apsivėmė. Mantui jau buvo neramu, nes iš darbo grįžusi motina ėmė priekaištauti, girdi, kas čia per narkomanas sėdįs jų namuose. Tada jau Mažas, nepaisydamas Lopo draudimo jam skambinti iš stacionaraus namų telefono, surinko Lopo numerį ir jam atsiliepus papasakojo visą situaciją.
Dar po pusvalandžio Lopas skimbtelėjo ir apie penktą valandą Mažas su Viliumi išėjo iš buto. Kaip ir buvo įsakyta, Mantas žingsniavo „Iki“ parduotuvės link ir vos ne tempte tempėsi Vilių. Matyt, šiam jau vėl reikėjo narkotikų dozės. Beeinant prie jųdviejų priėjo Miša, perėmė iš Mažo tatuiruočių meistrą, o pačiam liepė grįžti pas motiną.
Tada Miša sėdo į Lopo automobilį. Kartu įsėdo ir Vilius. Jam buvo paaiškinta, atseit važiuosią į kažkokį kaimą, kur jis turėsiąs išbandyti ten verdamą „širkę“ – žmogiška kalba tariant, aguonų ekstraktą. Beje, Vilius dažniausiai ir vartojo daug pigesnį už heroiną aguonų ekstraktą, kurį pirkdavo čigonų tabore.
Žmogžudystė miške
Automobilis pasuko tuo pačiu keliu kaip ir išvakarėse – Ukmergės link. Vilius kamavosi ant užpakalinės sėdynės ir jam, ko gero, buvo visai tas pats, kur jį veža.
Atvažiavus į vidurį miško, Lopas su Miša išsitempė Vilių iš automobilio, užlaužė rankas ir surišo jas lipniąja juosta. Vilius ir dabar nepratarė nė žodžio. Bevyniojant aplink rankas Lopas dar klausinėjo Viliaus, ką jis, girdi, papasakojęs policininkams, bet šis lyg nieko nesuprasdamas abejingai lingavo galvą ir tylėjo. Tuomet Lopas lipniąja juosta užklijavo jam ir burną. Tada paėmė iš bagažinės du sunkius polietileninius maišelius ir padavė juos Mišai. O pats paėmė Vilių už parankės ir nusivedė jį duobės link.
Priėjus prie duobės, Lopas paklausė Viliaus, ar bent jau dabar jis suprantąs, kas jam bus. Atsakyti tatuiruočių meistras net norėdamas nebūtų galėjęs – juk jam buvo užklijuota burna. Lopas atsakymo ir nelaukė. Jis iš Viliaus kišenių išėmė viską, kas ten buvo – akinius, cigaretes, žiebtuvėlį, švirkštą – ir sudėjo juos į maišelį.
Išėmęs daiktus, Lopas trenkė kumščiu Viliui į veidą. Jis pargriuvo ant vakar iškastų žemių krūvos. Tada nutraukė Viliui nuo kojų batus, apvertė jį ant pilvo, apvyniojo kaklą plona šviesios spalvos virve ir ėmė jį smaugti. Priklaupęs ant vieno kelio, smaugė apie penkias minutes, net gerokai pavargo. Po to atsitiesęs kiek pailsėjo ir paėmė Vilių už rankų, o už kojų paėmė Miša. Įsiūbavę abu švystelėjo jį į duobę.
„Negalvok, kad liksi švarus. Dabar lipk į duobę ir durk peiliu į saulės rezginį“, – paliepė Mišai Lopas. Šis įšoko į duobę ir peiliu dūrė tris kartus į krūtinę. Vėliau teisme Miša pasakojo, kad nesupratęs, ar tuo metu Vilius buvęs gyvas, šiaip ar taip, gyvybės ženklų nesimatę. O tuo metu, kai jis badė tą savo gerą pažįstamą, Lopas stovėjo šalia duobės ir švietė prožektoriumi. Duobė buvo trumpoka, tad Miša sulenkė Viliui kojas ir išlipo iš duobės.
Ilgai nelaukęs Lopas iš polietileninių maišelių ėmė traukti mažesnius maišelius, kuriuose buvo kalkės. Jomis abu žudikai apibarstė lavoną, o tada užkasė žemėmis. Kasant Lopas net laidė sąmojus, tik Mišai buvo visai nejuokinga. Juoba kad Lopas tarp juokelių pasakė ir tai, kad atseit daug kam gali atsitikti taip, kaip Viliui.
Užkastą duobę Lopas su Miša apmėtė lapais, užpylė sniegu ir patraukė automobilio link. Kastuvus nusprendė palikti užkastus sniegu miške. Važiuodami į Vilnių, per automobilio langą išmėtė Viliaus daiktus. Tik maišelį su jo batais atsivežė į Vilnių ir išmetė Fabijoniškėse į šiukšlių šachtą, esančią vieno namo laiptinėje.
Nepaliko miške ir kastuvų. Juos atsivežė maždaug po mėnesio, jau nutirpus sniegui.
Teisybės nepasakė
Viliaus motina dėl dingusio sūnaus į policiją kreipėsi tik po dviejų mėnesių. Iki tol tiek ji, tiek Viliaus brolis klausinėjo kaimynų, aplinkinių, ar kas nors nematę Viliaus. Kažkas motinai sakė, kad girdėjo Žvėryne sklandant gandus, esą kažkas matę, jog dingimo dieną Vilius buvęs sumuštas, įtrauktas į žalios spalvos automobilį ir kažkur išvežtas. Viliaus brolis, kuris irgi buvo pažįstamas su Lopu ir net buvo lankęsis pas jį namie Pašilaičiuose, klausinėjo Lopo, ar šis nieko negirdėjęs apie jo brolį. Lopas atsakė, kad Vilius, girdi, galėjęs išvažiuoti į užsienį.
Tiesa paaiškėjo tik 2005-aisiais, kai parodymus ėmė duoti Miša. Jis buvo sulaikytas tų metų vasario 1-ąją, o jau kovo 21-ąją parodė miško masyvą, esantį šalia Vilniaus–Ukmergės kelio, ir vietą, kurioje buvo rasti Viliaus B. palaikai. Kūnas buvo smarkiai suiręs, tad ekspertai negalėjo nustatyti tikslios mirties priežasties. Teismas rėmėsi liudininkų parodymais. Jų užteko įrodyti tam, kad Vilių nužudė L. Lapinskas-Lopas bei Povilas M.-Miša
Kitą šeštadienį potale „Balsas.lt“ skaitykite:
Tikslas – užtvindyti sostinę narkotikais
