Sigitas STASAITIS
"Mums gyvenimas tapo tikra tragedija! Praradome beveik viską! Žurnaliste, taip ir parašykit visuomenei, gal kas nors mums padės!" Tokiais žodžiais "Akistatos" korespondentą pasitiko ne bankininkai ar verslininkai (tie kol kas tyli). Ir ne kelionių agentūrų darbuotojai, ne statybininkai (tie jau rėkia, bet dauguma dar dirba). Tokiais nevilties žodžiais žurnalistą pasitiko Šiaulių benamiai. Atrodytų, kai nieko neturi, tai tavęs nenustekens jokia krizė - nei padidėję mokesčiai už elektrą ir dujas, nei pasiutpolkę šokančios kainos, nei daugelį iš proto varančios bankų palūkanos. O pabendravus su benamiais paaiškėjo, jog krizė juos palietė skaudžiausiai ir pačius pirmuosius.
Iš pradžių turėjau mintį pasiknisti po didmiesčio šiukšlių konteinerius ir pagal tai nuspręsti, kaip šiandien gyvena tauta. Tik kol nesu bedarbis ir benamis, niekaip negaliu priversti to padaryti, tad į pagalbą pasikviečiau seniai pažįstamą benamį. Geras jis žmogus, ne brangininkas - už tokią pagalbą nepaprašė nė 10 litų. Tačiau sutartą dieną laukiu prie prekybcentrio konteinerių - nėra.
"Ir nebus, - paaiškino kiti klipatos benamiai. - Užmušė jį. Girtuoklis slėptuvėje užpuolė ir užmušė".
Bandžiau rašinį gelbėti kitame miesto gale prie šiukšlių konteinerio suradęs seną pažįstamą Aldoną, pravarde Karatistė. Sovietmečiu ši moteris baigė Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą, dirbo prekyboje ekonomiste be prekių žinove.
"Aldona, gal galėtum skaitytojams reziumuoti pastarojo ketvirčio benamių pajamų dinamiką, - klausiu artėdamas prie svirduliuojančios moters, tikros šiukšlių konteinerių karalienės. - Be to, prašom pareikšti nuomonę apie Vyriausybės kritikuojamą fiskalinę politiką kaip hipertrofuotą reakciją į krizę".
Aldonos analizė apsiriboja vienu spaudai netinkamu rusišku žodžiu. Negana to, moteriškė (ne veltui ji turi Karatistės pravardę) mane puola su kumščiais. Sprukdamas nusprendžiu, kad ir vėl prašoviau su pašnekovu.
Ką gi, teko laukti, kol ims temti, o tada - vykti į požeminį benamių būstą, priešraketinę slėptuvę netoli Šiaulių centro, prie degalinės "Statoil". Sovietmečiu čia buvo įrengtas bunkeris, kad, jei kartais ant Šiaulių nukristų amerikiečių atominė bomba, ne iš karto nusigaluotum, o, jei tik spėsi į slėptuvę atbėgti, numirtum po kelių parų, kai bunkeryje užsikiš oro filtras.
Privatizacijos metu nuošalios slėptuvės niekam neprireikė, tad miesto benamiai ją pavertė savo nakvynės vieta. Pamatę, kad visi bandymai benamius vaikyti ir bunkerį rakinti bergždi, valdininkai čia padarė remontą ir atvežė kelis dviaukščius gultus.
Šiandien vaizdas prie slėptuvės - slogus. Nors prie pat įėjimo stovi šiukšlių konteineris, bet šalia jo - kalnai skudurų, šiukšlių bei nuodėgulių.
Atsargiai įėjęs nusileidžiu laiptais. Bunkerio viduje - 3 kambariai, pilni dviaukščių gultų. Negaliu prikišti - grindys švarios, aplinka tvarkinga. Ant sienos puikuojasi "menas" - dezodoranto reklama su pusplike gražuole. Užtai ant kitos sienos - pridžiūvęs kraujas. Čia smurtininkas ir pribaigė mano bičiulį...
Vienas žilstelėjęs benamis guli karščiuodamas - jam lyg gripas, lyg džiova. Bet tikriausiai ir tas, ir tas. Kitas - kokių 30 metų Erikas - drybso pagiringas. Trečias, matau, stena ant gulto - jam ir temperatūra, ir pagirios. Likusios 7-8 žmogystos susispietusios kambaryje, kurio kampe spingsi elektros lemputė, o ant senos portatyvinės dujinės viryklės verda... ne, ne naminė degtinė, o tik sriuba.
Bunkerio patalpos prastai vėdinamos, žinoma, prirūkytos, nešildomos, todėl čia drėgna ir sienos pelija - idealios sąlygos sirgti džiova. Pusė benamių ir serga, tik dėl to visai nesikremta. Tai jiems - ne krizė, o atvirkščiai - teisė kartkartėm gerai maitinamam pasivolioti baltoje ligoninės lovoje.
"Mirštam mes, mums šita krizė - jau antras mėnuo - mirtina tragedija!" - perrėkdama kitus ėmė piktintis benamė 49 metų Rima.
Rima aiškiai išgėrusi, gal todėl labai šneki - net sugyventinis Sigitas ją tildo. Bet ne persigėrusi kaip Karatistė Aldona. Rima sutinka papasakoti, kaip benamiai jaučia krizę. Savo paslaugą įvertina penkiais litais. Pamačiusi mane linktelint, moteris ima porinti: "Mes skaitėm, kad Lietuvoj algos mažėja, kai kas darbo netenka. Tačiau vis vien žmonės gauna pinigų, o bedarbiai - pašalpas. Tik mums atėjo rūsčių išbandymų metas, tikra tragedija!"
Lenkdama pirštus Rima ima skaičiuoti. Anksčiau už šiukšlių konteineriuose rastą kilogramą juodojo metalo laužo supirktuvėje duodavo 60 centų, o dabar - tik 30-35 centus. Už vario kilogramą mokėdavo 12-16 litų, o dabar, per krizę, vos 4-5 litus. Aliuminio benamiams iš viso rinkti nebeapsimoka - anksčiau už jo kilogramą mokėdavo 3 litus, o dabar supirkėjai lito gaili! Viena benamių paguoda, kad tušti buteliai kaip kainavo ketvirtį lito, taip tebekainuoja.
"Tik butelių konteineriuose pastebimai sumažėjo", - iš pakampės pridūrė Vasia, 64 metų vyras negaunantis pensijos, nes yra praradęs dokumentus, o naujus išsiimti vis neranda laiko - reikia per konteinerius eiti, o ne per valdininkų kabinetus.
Pasak Vasios, kad žmonės mažiau geria alaus - dar tik pusė bėdos. Benamiams tikra pragaištis, kad pabrangus rūkalams vis daugiau žmonių meta rūkyti. Na o tie, kurie nuo šio nuodingo įpročio neatlipo, šiais laikais cigaretės nenumes, kol nesutrauks iki pat filtro. Benamiai renka nuorūkas, kurias vadina "činarikais", laupo, bet neradę tabako suktinėms, keikia krizę ir tokį gyvenimą paskutiniais žodžiais.
Įdomiausioje pasakojimo vietoje Vasia ir 53 metų benamė Rita užsirūko po suktinę, o apsukrioji Rima pokalbį nutraukia ir pareiškia, jog žinios apie rūkalų krizę man atsieis papildomus 3,20 lito - lygiai tiek, kiek juodojoje rinkoje kainuoja pakelis rusiškų kontrabandinių cigarečių.
O ar benamiams per krizę yra gerų naujienų? Išgavusi pažadą dėl papildomo užmokesčio, Rima nusišypso: "Nors kainos kyla, bet visur apyvarta krenta, todėl "taškuose" pas bobules naminė degtinė nepabrango - 100 gramų - litas. Tiesa, policija aršesnė pasidarė, tai servisas suprastėjo - po stiklinę pagirioms, gali nebeprašyti, niekas nebepilsto. Surinkęs paduodi 5 litus ir tuščią butelį - mainais gauni jį pilną naminės degtinės".
"Šiandien nebe tie konteineriai, oi nebe tie, - atsidūsta kitas 65 metų vyras, atsisakęs prisistatyti. Iš laikysenos matyti, kad jis buvęs inteligentas. Bet prasigėręs, kaip visi čia. - Dar pernai kalnais rasdavom išmestų neblogų maisto produktų, pusėtinų drabužių. Dabar visa tai baigia išnykti".
"Štai, šitą batoną turėjau pirkti, - man rodo Rima. - Ir bulvių turguje pirkau kilogramą. O ką daryti? Mus, benamius, labai ligos puola. Visi juokiasi, kad mes neva gydomės degtine. Na taip, gydomės, bet ne visada ji padeda. Štai mano sugyventinį Sigitą kaip surietė kojų puvinys - turėjau pirkti brangių vaistų. O kur pinigų paimti, kai konteineriai tušti?!"
Pamatę, kad mano žvilgsnius vėl užkliuvo už viryklės bei elektros lemputės, benamiai suskumba aiškinti, kad net ir čia jiems - krizė.
"Buvo laikas, kai kažkas iš mūsų nuplėšė nuo sienos ir pragėrė elektros laidus. Dabar naujuosius saugome kaip savo akį. Bet nauja bėda - elektrikai pakabino elektros skaitiklį ir nuolat užsukantis nakvynės namų direktorius stebi, kad neišeikvotume limito - 100 kilovatvalandžių per mėnesį. Antraip grasina elektrą atjungti. Tad taupom", - choru guodėsi slėptuvės gyventojai.
Prieš atsisveikindamas teiraujuosi, kaip per krizę pasikeitė benamių laisvalaikis
"Visas mūsų gyvenimas ir laisvalaikis priklauso nuo to, ką pavyksta atknisti šiukšlių konteineriuose, - vyriškai prisipažino Vasia. - Kol pernai sočiai aptikdavom tuščių butelių, vario bei aliuminio, vakare laisvalaikiui išeidavo buteliukas. Bet dabar vis rečiau surenkam po 5 litus... Televizoriaus, pats matai, čia slėptuvėje nėra, tai belieka prieš miegą skaityti konteineriuose rastus laikraščius, knygas. Argi tai laisvalaikis?"
Pamačiusi, kad pakilau išeiti, Rima pašoko lyg nuplikyta, užsimetė konteineryje rastą sudiržusią odinę striukę ir puolė paskui mane, kad neduodie nepabėgtų honoraras. Lauke gavusi savo 8 litus ir 20 centų, moteriškė laiminga patraukė "pas bobutę" - butelio ir cigarečių. Kad krizės prispaustas gyvenimas bent šį vakarą taptų šviesesnis...
S. Stasaičio nuotr.
(bunker-1, bunker-2) Krizės prispausti Šiaulių benamiai vakarais sulenda nakvoti į šią slėptuvę.
(bunker-3) Bunkerio viduje - prabangos nėra, bet neturtėliai jos neturėjo gerais laikais, nesvajoja ir dabar.
(bunker-4) Vasia guodėsi, kad šiemet šiukšlių konteineriuose katastrofiškai mažėja nuorūkų.
(bunker-5) Tik nedaugelis benamių tokie apsukrūs kaip Rima, kuri sugeba uždirbti net iš savo įspūdžių žurnalistams.
(bunker-6) Benamiams krizė net verdant maistą - privalu taupyti elektrą.
(bunker-7) Benamio laimės valanda - pakelėje net 4 tušti buteliai! Džiaugsmo daugiau nei šiandien pamatysi dažno verslininko veide.
(bunker-8, bunker-9) Benamė Aldona nelaiminga, bet keisti savo gyvenimo nenori.
