Žinia apie nėštumą tarsi ryškus saulės spindulys nušvietė Vilniaus rajone gyvenančios Jurgitos gyvenimą, o vėliau paaiškėjusi žinia, kad širdelės net dvi, sukėlė dvigubą džiaugsmą. Tik viskas nesiklostė taip lengvai, kaip norėjosi, tačiau net sunkiausiomis akimirkomis šeima išlieka stipri kaip kumštis.
Geras žinias keitė blogos
Jurgita šypsosi, kad situacija susiklostė netikėtai – 6 apžiūros savaitę medikai matė tik vieną vaisių, o štai 12-tą ji išgirdo, kad pilve vystosi ne vienas vaikelis.
„Kaip dabar prisimenu, 12 savaitę nuėjus eilinei echoskopijai daktaras apžiūroje sako: „O jūs žinote, kad pas jus du vaikai?“. Matyt, tuo momentu mano akys išsprogo ant kaktos, sakiau, kad negali būti, bet man pasakė, kad aiškiai matosi du identiški dvyniai“, – prisimena pašnekovė.
Dvigubas džiaugsmas netruko aptemti, kai sekančios apžiūros metu gydytojai neaptikus pertvaros teko keliauti į trečiojo lygio klinikas. Čia, atlikus apžiūrą ir tyrimus paaiškėjo, kad įvyko dvynių transfuzija:
„Dvynių kraujotaka buvo susipynusi, vienas vaikas pasisavino visas maistines medžiagas, o mažesniam vaisiui liko mažiau – šiuo atveju tai buvo Paula.“
Tuomet gydytojai aiškiai pasakė – jei nebus imtasi veiksmų, didelė rizika, jog neišgyvens abu dvyniai. Vienintelė išeitis buvo laparoskopija, kuri tuo metu Lietuvoje nebuvo atliekama.
„Buvo didelis šokas, daug ašarų. Grįžus namo, su vyru apskambinome visą Lietuvą, visas įmanomas klinikas, kad išsiaiškintume, ar ji tikrai nedaroma. Galiausiai – nieko, paskambino daktarė ir pasakė, kad mus priims Gdanske“, – pasakojo J. Stankevič.
Penktadienį išgirdusi apie tai, kad bus priimta Lenkijoje, pirmadienį Jurgita su būsimu vyru ir mama jau buvo Gdanske, kur susitiko su operaciją atliksiančiu profesoriumi, atliktos apžiūros:
„Po visko jis pasakė: „Tikimybė, kad išgyvens abu vaikai, yra 40 proc., kad vienas – 60 proc.“ Buvo pasirinkimas – atlikti laparoskopiją arba vieną iš dvynių pašalinti. Mano žodžiai buvo: „Daktare, aš pas jus atvažiavau su dviem vaikais, su dviem ir išvažiuosiu“.
Pasaulį išvydo anksčiau
Moters žodžiai – tiesiai Dievuii į ausį: operacija pavyko puikiai, mažesnioji dvynukė ėmė augti ir po daugiau nei savaitės J. Stankevič su visa palyda galėjo grįžti namo.
„Grįžome pakiliomis nuotaikomis, kiekvieną savaitę važinėjome į klinikas tikrintis, ruošėmės vaikų gimimui. 27 savaitę pajaučiau, kad kažkas negerai – ar vandenys laša, ar kas ir nuvažiavau apžiūrai“, – pasakojo Jurgita.
Skubiai nusiųsta į priimamąjį, moteris išgirdo, kad teka vandenys, sustabdyti nepavyksta, tad pirmiausiai imta brandinti dvynių plaučius – kad tuo atveju, jei gimtų anksčiau, galėtų pačios kvėpuoti.
Ilgiau tempti nebepavyko ir lapkričio 14 dieną Cezario pjūvio pagalba pasaulį išvydo Julija, svėrus 980 gramų ir Paula, 780 gramų – abi buvo mažesnės už cukraus pakelį. Vienintelis dalykas, kurį po gimdymo sako prisimenanti Jurgita, dukrelių išskleistas garsas:
„Iki šiol liko galvoje – gimę vaikai verkia, o jos sumiauksėjo kaip maži kačiukai. Supratau, kad joms viskas gerai.“
Trapūs kūneliai, inkubatoriuose įdėti į maišus, kad nesušaltų – šis vaizdas iki pat šiandien stovi mamos akyse. Trys ilgi mėnesiai, praleisti ligoninėje, artėjo į pabaigą, visi pakiliomis nuotaikomis ruošėsi keliauti namo, kai viskas apsivertė aukštyn kojomis.
„Ketvirtadienio vakaras, žinojome, kad pirmadienį važiuosime namo, vyras pasiliko su mumis palatoje. Penktadienį ryte atsikeliam ir pradeda pypsėti Paulos aparatas – pagalvojau, kad kažkas negerai aparatui, jiems taip būna. Bet vyras pasakė, kad kažkas ne taip.
Priėjus prie lovytės matom, kad mūsų Paula mėlyna, nekvėpuoja. Buvo visiškas košmaras, nes nežinai, kas ir kodėl vyksta“, – prisimena pašnekovė.
Griebę mažylę į rankas, tėvai su gydytoja išskubėjo pas specialistus, tačiau atlikta širdies ir smegenų echoskopija nerodė jokių pakitimų – viskas buvo normose, pažeidimų nepastebėta.
Paula – mažoji kovotoja
Paulai už savo gyvybę teko kovoti intensyvios terapijos skyriuje, Julija taip pat dar buvo medikų priežiūroje, o specialistai Jurgitą su vyru išleido namo – poilsio:
„Per pietus paskambinus į skyrių pasakė, kad viskas tvarkoje, nieko neranda, o vakare mums pasakė: „Blogai, taip blogai, melskitės, kad ji išgyventų šią naktį“. Tai buvo ilgiausia naktis mūsų gyvenime.“
Ryto Paula sulaukė, tik būklė buvo kritinė. Po savaitės paaiškėjo, kad mažylė užsikrėtė meningitu, įvyko sepsis ir tai negrįžtamai pažeidė jos smegenis.
Kovo mėnesį galiausiai grįžus namo, sunkus etapas nesibaigė – kiekvieną mėnesį ligoninė, reanimacijos skyrius, krūva diagnozių ir ligų.
„Galiausiai prasidėjo epilepsijos priepuoliai, trūkčiojimai. Pirmus metus niekaip negalėjome suprasti, kas darosi – ji trūkčioja ir klykia nesavu balsu. Galiausiai, nuvykus į ligoninę išbandėme kelis vaistus, padėjo tik hormoninis gydymas“, – kalbėjo dvynukių mama.
Viskas tarsi stojo į savo vietas, priepuoliai palengvėjo ir beveik nebekankino, iki antrojo gimtadienio buvo ramu, Paula tvirtėjo. Džiaugsmą, kad viskas eina geryn, aptemdė staigus mergaitės būklės pablogėjimas artėjant trečiajam gimtadieniui.
„Nusprendėme važiuoti į Kauno klinikas, jai buvo taip blogai, kad gydytojai pasakė, jog greičiausiai ji daugiau nebevalgys ir galbūt nebekvėpuos.
Galiausiai nuo nuovargio vieną dieną, gulint klinikose, jai pradėjo stoti širdis – iki šiol nežinome, nuo ko. Vaiko širdis turi daužytis 80 kartų per minutę, Paulos buvo nukritę iki 30, daktarai sakė neaišku, ji išgyvens ar ne“, – pasakoja Jurgita, tačiau galiausiai šypteli – dukrelė nepasidavė ir kovojo iš visų jėgų.
Nenuleidžia rankų
Mėnesiai praleisti ligoninėse ir stoti pradėjusi širdis paliko ryškų randą – mergaitė grįžusi namo vos pajėgė pati valgyt ir ryti maistą, tačiau atkaklus šeimos darbas davė saldžius vaisius ir Paula sutvirtėjo. Tik pagalbos jai vis dar reikia daugelyje sričių:
„Ji be pagalbos negali padaryti nieko – ji tik dabar pradeda vartytis ant šonų, tai yra didžiulis pasiekimas, ji nevaikšto, nesėdi, galvos kontrolė yra pusėtina, nevalingi rankų judesiai, dėl matymo tai pat turime klausimų, nežinome, kiek ir ką ji mato.“
Vasarą Paula daug reabilitavosi, tačiau, ko gero, dėl nemenko krūvio susirgo ir visiškai nustojo ryti maistą, valgyti per burną, mėnesį laiko teko gyventi su nazogastriniu zonduku nosyje. Rugsėjo mėnesį operacijos metu mergaitei buvo įstatyta gastrostoma, kad ji galėtų būtų maitinama per pilve esančią šlangelę.
2023-iųjų pradžia, anot mamos, Paulai buvo sudėtinga. Per pastarąjį mėnesį mergaitė du kartus pateko į reanimaciją, jos gyvybė kabėjo ant plauko. Kai tik atrodė, kad po pirmojo karto viskas susitvarkė, vėl pateko į reanimaciją septynioms dienoms – įvyko sepsis, nustatytas neaiškus bakterinis uždegimas.
Padeda įvairūs užsiėmimai su specialistais, terapijos, tačiau Paula dažnai serga, todėl pas juos lankytis pavyksta vis rečiau. Bet šeima stengiasi nepasiduoti ir nenuleisti rankų.
„Kartais, kai atrodo, kad mums leidžiasi rankos, Paula iš paskutiniųjų jėgų kimbasi į gyvenimą, kimbasi už kiekvieno plauko. Tada supranti – jeigu ji kimbasi, tu negali pasiduoti“, – sako mama.
Paklausta, koks šiandien didžiausias tėvelių siekis Paulai, J. Stankevič sako svajojanti išvysti pirmuosius dukros žingsnius ar išgirsti pirmuosius žodžius, tačiau supranta – to gali nesulaukti:
„Žiūrint į situaciją norisi, kad būtų kuo įmanoma geriau jos situacijoje, kad jai bent jau neskaudėtų ir būtų gerai. Kad būtų lengviau gyventi, gyventi be skausmo, be priepuolių – norisi palengvinti viską, ką jai tenka pereiti.
Kai matai, kad tavo vaikas kankinasi ir nežinai, kas jai, nes ji nepasakys, tai yra siaubinga.“
Paulai reikalingoms reabilitacijoms ir specialiam maistui prireikia nemažos sumos pinigų, todėl Paulos tėvai įkūrė Paulos labdaros ir paramos fondą, prie kurio veiklos galite prisidėti ir jūs:
Gavėjas: PAULOS LABDAROS IR PARAMOS FONDAS; Į.k.: 305135019; Sąsk. nr.: LT587300010158538722; Bankas: Swedbank”, AB
