Pati šunį pagalbininką auginanti ir Nevyriausybinės organizacijos „Šunys asistentai“ vadovė Irina Liubertė savo feisbuko paskyroje dalinasi, kad su diskriminacija žmonėms, auginantiems šunims asistentus, tenka susidurti daugelyje skirtingų viešųjų paslaugų sektorių.
Pasidalinti neteisybe, su kuria susiduria šunų asistentų šeimininkai, moteris nusprendė po garsiai viešojoje erdvėje nuskambėjusios Ievos Krivickaitės istorijos, kada ją su jos šuniu vedliu Klaipėdoje vairuotojas norėjo išvaryti iš autobuso. O tokių ir panašių situacijų, anot I. Liubertės, Lietuvoje pasitaiko dažnai.
„Keliaudama su šuniu vedliu ji (I. Krivickaitė – aut. past.) turėjo iškęsti patyčias ir pažeminimus vien dėl to, kad autobuso vairuotojas nežinojo įstatymų. Bet už to slypi ne pavieniai darbuotojai, kuriems trūksta žinių. Vis dar turime nemažai įmonių vadovų, kurie nenori ar neturi laiko „tokiom smulkmenom“ ir kurie vadovauja mažom ir didelėms bendrovėms, kur skiepija tokį patį požiūrį.
Todėl Ievos situacija - nėra pavienis atvejis. Turint šunį asistentą ar vedlį Lietuvoje diskriminaciją patiri taip dažnai, kad pradedi dalies nepastebėt. Bet kita dalis kerta skaudžiai per emocinę sveikatą, ar/ir per piniginę“, – socialiniuose tinkluose rašo I. Liubertė.
„Šunys asistentai“ vadovė pasakoja, kad ir jai pačiai ne kartą yra tekę susidurti su nemaloniomis situacijomis, pavyzdžiui, su šunimi vedliu apsilankius parduotuvėje. Moteris teigia, kad dėl to, jog į parduotuvę atėjo su šunimi, ji netgi yra sulaukusi grasinimų.
„Iš apsauginių esu sulaukusi net grasinimų gauti dujų į akis, jei dar kartą pasirodysiu toje parduotuvėje. Taip pat esu sulaukusi komentarų, kad gerai, kad įstatymas yra, bet mes kol kas apie jį nežinome, ir todėl dabar iš parduotuvės turiu pasišalinti“, – pasakoja I. Liubertė.
Keblumų šunis pagalbininkus turintiems žmonėms kyla ir norint pasinaudoti kitomis paslaugomis, tarkime, norint išsikviesti taksi.
„Aš pati esu klausiusi burbėjimo apie šunų plaukus, bet, bent jau nukeliavau ten, kur man reikėjo“, – tvirtina I. Liubertė.
Be to, moters teigimu, ypač sudėtinga šunų pagalbininkų šeimininkams būna ir mėginant išsinuomoti ilgalaikės nuomos butą, kadangi būstų šeimininkai nekreipia dėmesio, dėl kokių priežasčių yra reikalingas šuo, ir atsisako jį išnuomoti.
O viešbučiuose, kuriuose galima apsigyventi su gyvūnais, anot I. Liubertės, kartais prašoma ir susimokėti papildomą mokestį, nepaisant to, kad gyvūnas yra reikalingas dėl sveikatos problemų.
„Kai kur vis tiek esu sulaukusi pasiūlymo sumokėti iki 70 eurų už parą priemoką“, – sako ji.
Visuomenė pasižymi sovietiniu mąstymu
Naujienų portalo tv3.lt žurnalistams susisiekus su I. Liuberte, ji sutiko šiek tiek plačiau pakomentuoti negalią turinčių žmonių, pasitelkiančių šunų asistentų pagalbą, patiriamą diskriminaciją.
Ji priduria pastebinti, kad kai kurių žmonių manymu, negalią turintys asmenys apskritai neturėtų palikti savo namų ar naudotis įvairiomis laisvalaikio pramogomis.
Visgi I. Liubertė teigia, kad nėra vienareikšmio atsakymo, kodėl šunų asistentų šeimininkai apskritai susiduria su diskriminacija.
„Tikrai pasitaiko to tokio sovietinio, pasąmoninio, mūsų turbūt kultūrinio mąstymo, kad žmonės su negalia turi sėdėti namuose. Jeigu tu aklas, kodėl tu keliauji, kam tau reikia keliauti, jeigu tu aklas? Jeigu tu turi negalią ir tau sunku judėti, tai kur iš namų eini, sėdėk namuose“, – dalies žmonių mąstymą pakomentuoja I. Liubertė.
Pašnekovės manymu, Lietuvoje taip pat gana dviprasmiškai mąstoma ir apie šunis. Anot „Šunys asistentai“ vadovės, dalis žmonių keturkojus augintinius iš tiesų priima kaip savo šeimos narius.
Tačiau kiti, dėl prastos dresavimo kultūros, juos traktuoja kaip grėsmę, dėl to, kad šunys gali „suloti, apteršti, apkandžioti“. O kai kurie žmonės taip pat neturi tinkamų žinių ir apie šunis pagalbininkus.
„Jie tam ir yra dresuojami, dėl to ir kainuoja labai daug, kad jie iš tikrųjų užtikrintų tvarką, nepriteršimą. Šuo negali būti niekaip agresyvus, jeigu jis asistentas. Jeigu jam pasireiškia kažkokia agresija per pirmuosius 2 jo treniravimo metus, jis yra atmetamas“, – aiškina „Šunys asistentai“ vadovė.
Įstatymuose trūksta gairių
Šunų pagalbininkų teisinis reglamentavimas yra konstatuotas Jungtinių Tautų Neįgaliųjų konvencijoje, o nuo šių metų taip pat ir LR neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 30 straipsnyje.
Jame nurodoma, jog „siekdamas sumažinti arba pašalinti sutrikusių funkcijų įtaką savo savarankiškumui ir mobilumui, asmuo su negalia gali naudotis šuns pagalbininko, kuriam išduotas šuns pagalbininko akreditaciją patvirtinantis dokumentas, teikiama pagalba.“
Be to, nustatyta, kad negalią turintys žmonės su šunimis pagalbininkais gali patekti į viešąją erdvę, visuomeninės ir kitos paskirties pastatus ar statinius ir būti juose bei naudotis viešojo transporto objektais bei naudotis jiems numatytomis lengvatomis.
Visgi I. Liubertė atkreipia dėmesį, kad įstatymuose nėra numatyta jokių gairių, kaip turėtų elgtis verslai ir įmonės konkrečiose situacijose. O tai sukelia labai daug neaiškumų.
„Viešojo transporto objektams yra tiesiogiai nurodyta ir suprantama, kad turėtų naudotis (negalią turintys žmonės su šunimis pagalbininkais – aut. past.), bet nenumatyta ar gali jie apmokestinti šunį pagalbininką ar ne? Pasaulio praktika egzistuoja, kad kaip už ramentus mes nemokame, lygiai taip pat ir už šunį pagalbininką mes nemokame, bet pas mus šitas nėra numatyta. Verslas gali pasakyti, kad nežino, jiems tai neparašyta ir gali apmokestinti mus.
Viešbučiai sako, tai gerai, galit patekti į viešą erdvę ar kitos paskirties pastatus, bet mes esame viešbutis. Ar mums šitas galioja ar ne? SPA baseinas – ar šalia baseino gali gulėti šuo ar ne? Aišku, kad jis negali į baseiną lipti, čia jau higienos normos, bet ar aš galiu su juo eiti, ar higienos normos draudžia man tą daryti?“, – keletą pavyzdžių pateikia I. Liubertė.
Nenumatytos ir tinkamos nuobaudos
Kitas svarbus aspektas, kurį pabrėžia „Šunys asistentai“ vadovė yra tas, jog už minėto įstatymo nesilaikymą ir negalią turinčių asmenų su šunimis pagalbininkais diskriminaciją, Lietuvoje nėra taikoma atsakomybė.
I. Liubertė pasakoja, kad dėl patirtos diskriminacijos, kai jai parduotuvės darbuotojai pagrasino papurkšti dujomis, ji kreipėsi į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą.
Visgi tąkart parduotuvę valdanti įmonė, pasak pašnekovės, paprasčiausiai sulaukė įspėjimo ir įpareigojimo apmokyti darbuotojus.
„Ji gavo įspėjimą ir ką tai reiškia? Nu nieko. Nežinau ar paskui kas nors seka, bet, iš esmės, teisės aktuose už šito įstatymo pažeidimą nėra tokio dalyko, kad neįleido su šuniu ir tada yra taikoma kokia nors atsakomybė“, – sako I. Liubertė.
Ji priduria, kad tokiose šalyse Kaip Jungtinė Karalystė (JK) ar JAV verslams yra numatytos labai aiškios taisyklės ir nuobaudos, jeigu jie diskriminuoja žmones su šunimis pagalbininkais.
Tuo įsitikinti teko ir pačiai I. Liubertei, kuri kartą, viešėdama JK susidūrė su taksisto diskriminacija, kai jos kartu su šunimi Aura neįleido į taksi.
„Labai netyčia pakliuvau, kai taksi manęs nepaėmė. Aš tiesiog pranešiau apie tai taksi bendrovei, kad man nereikėtų mokėti, nes mokestis už kelionę jau buvo paimtas. Tai taksi bendrovė iškart pranešė savivaldybei, savivaldybė iškėlė bylą ir tas taksistas turėjo atsakyti teisine tvarka už šitą diskriminacijos aktą“, – prisimena I. Liubertė.
Lygių galimybių kontrolierė turi teisę skirti baudą
Ką reikėtų daryti žmonėms su šunimis pagalbininkais, jei jie susiduria su diskriminacija, gaunant paslaugą, naujienų portalo tv3.lt žurnalistai pasiteiravo ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos (LGKT).
LGKT atstovai pripažino, kad į jų tarnybą žmonės su šunimis pagalbininkais dėl patiriamos diskriminacijos kreipiasi periodiškai, o dažniausiai nurodoma, kad jiems buvo neleista patekti į viešąsias vietas, maitinimo įstaigas, visuomeninį transportą ar net valstybines institucijas.
„Esame ištyrę skundą, kai asmeniui su šunimi pagalbininku buvo neleista pasinaudoti vieno didžiųjų šalies prekybos centrų paslaugomis. Po tyrimo diskriminacijos faktas buvo nustatytas, prekybos centrui skirtas įspėjimas ir rekomendacijos peržiūrėti klientų aptarnavimo taisyklės“, – nurodo Diskriminacijos prevencijos ir komunikacijos grupės patarėjas Marius Morkevičius.
M. Morkevičius sako, kad pirmiausia apie galimą įstatymo pažeidimą reikėtų kreiptis į patį paslaugų tiekėją bei pasikonsultuoti su LGKT.
„Dabartinis Asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymas įtvirtina teisę patekti į viešąsias erdves ir naudotis viešuoju transportu su šunimis vedliais. Jei to padaryti asmeniui neleidžiama, rekomenduojame kreiptis į paslaugų teikėją apeliuojant į galimą įstatymo pažeidimą, taip pat pasikonsultuoti su Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, aptarti aplinkybes ir, įtarus pažeidimą, parašyti skundą dėl diskriminacijos negalios pagrindu. Informacija, kaip jį pateikti: https://lygybe.lt/susisiekti-del-diskriminacijos/.“, – nurodo M. Morkevičius.
LGKT atstovas taip pat atkreipia dėmesį, kad, jei būtų nustatyta įvykdyta diskriminacija, tuomet lygių galimybių kontrolierė gali skirti įspėjimą bei rekomenduoti nutraukti lygias galimybes pažeidžiančius veiksmus.
O tam tikrai atvejais lygių galimybių kontrolierė galėtų skirti ir baudą. Tiesa, LGKT atstovas pabrėžia, kad bauda skiriama tik išimtiniais atvejais.
„Atskirais atvejais kontrolierė turi teisę skirti baudą, kurios dydis siekia nuo 40 iki 560 eurų, o už pakartotinį nusižengimą – nuo 560 iki 1200 eurų. Lygių galimybių kontrolierė šia teise naudojasi tik išimtiniais atvejais, Tarnybos nuomone, bendradarbiavimas ir visuomenės švietimas yra paveikesnės priemonės“, – komentuoja LGKT atstovas.
Be to, jis priduria, kad tarnyba iš tiesų mato didelį poreikį detaliau reglamentuoti žmonių su šunimis pagalbininkais teises, o ties tuo jau dirba ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
„Matome didelį poreikį šią teisę ir apskritai tokių šunų statusą reglamentuoti detaliau. Mūsų žiniomis, šiam tikslui Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje neseniai sudaryta speciali darbo grupė, tad tikimės proveržio šioje srityje“, – komentuoja LGKT atstovas.
