Jeigu „Galapaguose“ ir buvo žmogus, iki festivalio nesusidūręs su Tommy Cash viral‘ais, tai ir jis Zarasuose gavo progos išvysti tai, kas patraukė ne tik Baltijos šalių muzikos festivalių, bet ir tokių banginių kaip Jungtinės Karalystės „Glastonbury“ ar Olandijos „Eurosonic“ organizatorių dėmesį.
Tommy Cash turi nesveiką humoro jausmą, žudančią fantaziją ir romantišką tikslą – tapti Kanye Eastu. Jis bliūvauja su siaubingu Rytų Europos akcentu ir savo performanse prasuka „Na, palauk!“ dainelę, kuri tokiame kontekste skamba kaip Černobylio sirenos.
Savo klipų Tommy Cash nefilmuoja Komo ežero paplūdimiuose, vietoj to guliveriškais pirštai gašliai siekia prasibrauti į vaiduokliškus chruščioviškų virtuvių langus. Jis yra toks bravūriškas, toks įžūlus, toks piktas ir toks nuostabus, kad suabejoji, kur jo pasaulyje baigiasi Talino priemiesčiai ir prasideda Marilyno Mansono dvaras.
Galima išgirsti, kad kontraversiškąjį vaikiną mėlynais treningais, baltomis kojinėmis, plonais ūsiukais ir žvilgsniu, kuris gali ir nurengti, ir padegti, kai kurie klausytojai vertina įtariai ar net paniekinančiai. Tačiau tokių – vienetai, lyginant su minia žmonių, mintinai mokančių ne tik kiekvieną jo dainos žodį, bet ir kiekvieną fonetinį kirtį.
Trečiai – susilaikiusiųjų kategorijai šis artistas tapo didžiausiu festivalio „Galapagai“ atradimu, nes atmosfera, kurią Tommy Cash sukūrė ant scenos vienas, buvo verta visų pabirusių ištiktukų. Komplimentų jam nestokojo ir pasirodymą stebėję pripažinti lietuvių kūrėjai Žygimantas Kudirka-Mesijus ar Vidas Bareikis. Abiems atlikėjo šou festivalyje paliko įspūdį.
Savo ruožtu Tommy Cash „Galapaguose“ svaigo nuo taip gerai jį priėmusių lietuvių. „Jūs kada nors ateisite į mano koncertą Vilniuje, ar ne?“ – atsisveikindamas publikos paklausė jis, ir ši išrėkė, kad žinoma ateis, be abejo, argi galėtų būti kitaip? Kas gi nenorėtų vėl atsidurti velniškai karštame vakarėlyje, kuriame Liuciferis smalą verda, samtį pasikabinęs ant savo baltutėlių „Calvin Klein“ apatinių gumos, o aplink katilą šoka taip, lyg būtų apsiavęs Berlyno juodųjų klubų užtaisytus reivo batelius. Ir nors žinotum, kad su juo susidėjus laukia galas, vis tiek norėtųsi dar vieną kartą pagyventi būtent taip.
