Jonas Valatka
Nekreipdama dėmesio į vykusius gyventojų protestus, dabartinė valdžia ir vėl planuoja naują konkursą skalūnų dujoms Lietuvoje išgauti. Seimas priėmė tokius mokesčių įstatymų pakeitimus, kad kuo didesnė nauda tektų toms įmonėms, kurios susigundytų čia kuo daugiau užsidirbti.
Pats premjeras važinėjo po Amerikos valstijas ir po savo vojažų tapo dideliu skalūnų dujų išgavimo Lietuvoje entuziastu. Nepastebi premjeras ir jo vadovaujama Vyriausybė, kad Lietuvos kraštovaizdis, kad ta nedidelė urbanizuota Lietuvos teritorijos dalis, kurioje planuojami dujų išgavimo darbai, visiškai nepanašūs į beribes Amerikos prerijas ir žymiai efektyviau gali būti panaudota gamybai žemės ūkio produktų, kurių pasaulyje vis labiau trūksta.
Nekreipia dėmesio premjeras ir į unikalų turtą, kurį turime. Lietuva yra kone vienintelė pasaulio valstybė, kur gėlas požemio vanduo naudojamas visur – komunalinime ūkyje, maisto pramonėje, buityje. Sunkiai galima rasti pasaulio šalį, kurioje bet kuriam svečiui būtų galima pasiūlyti atsigerti iš krano tekančio puikios kokybės vandens. Na, gal ne tik premjeras, bet ir mes visi dar iki galo neįsisąmoninome, kokį turtą turime. Įdomu tai, kad, oficialiais Statistikos departamento duomenimis, ištirti požeminio vandens ištekliai, kaip turtas, vertinami 31,5 mlrd. litų.
Norint palyginti, galima pažymėti, kad žemės gelmėse slūgstančios visos ištirtos naudingosios iškasenos (įskaitant ir požeminį vandenį) vertinamos 58,3 mlrd. litų. Taigi, požeminis vanduo yra pagrindinis Lietuvos žemės gelmių turtas. Tiesa, šis turtas pasiskirstęs ganėtinai netolygiai, kai kur požeminio vandens tiesiog nėra arba yra nepakankamai. Tai ypač būdinga Suvalkijai ir vidurio Lietuvai.
Su vienokiomis ar kitokiomis vandens tiekimo problemomis susiduriama maždaug pusėje Lietuvos teritorijos, daugiausia centrinėje ir vakarinėje dalyje. Tokių problemų nepatiria tik rytinė ir pietinė Lietuva. Įvertinant tai, kad šiuo metu naudojama skalūnų dujų išgavimo technologija, daugelio ekspertų nuomone, negali garantuoti, jog nekils jokia grėsmė požeminio vandens kokybei, kyla klausimas, ar pasiteisina tokia rizika bandant išgauti menamas dujas.
Kyla ir kitokių klausimų. Dažnai dujų išgavimo entuziastai kalba tik apie žvalgybą, – atseit, tik sužinokime, ką mes turime. Suprantama, sužinoti būtų gerai. Tačiau skelbiami ne tik žvalgybos, bet ir išgavimo konkursai. Tie patys entuziastai kalba ir apie tokiu būdu užtikrinamą didesnę Lietuvos energetinę nepriklausomybę. Taip ir norisi paklausti: tai kieno nuosavybė bus tokiu būdu išgautos dujos – jas išgavusios bendrovės ar Lietuvos valstybės? Deja, Lietuva gaus tik mokesčių trupinius. Dujas išgaunanti įmonė jas parduos kam nori, nors ir tam pačiam „Gazprom“, ir jokia didesne energetine nepriklausomybe čia nekvepia.
Jau turime suskystintųjų dujų terminalą, ganėtinai viršijantį mūsų poreikius. Išnaudokime jį šeimininkiškai visų Lietuvos vartotojų naudai, neleiskime jame įsigalėti privatiems tarpininkams, užtikrinkime pačias mažiausias dujų kainas. Tai bus didžiulė paskata visam Lietuvos ūkiui. Jei jau nenorime palikti galbūt esančių skalūnų dujų ateičiai, kai patobulės ir išgavimo technologijos, tai atlikime tik žvalgybos darbus įkurdami valstybinę įmonę, kuri dirbtų tik Lietuvos valstybės labui. Ir nereikia manyti, kad Lietuvos specialistai negalėtų įsisavinti panašių technologijų bei sėkmingai dirbti ir šioje srityje.
