Viena plastinės chirurgijos dalis – estetinė chirurgija, vis kaitina visuomenės dėmesį: ar kūno gražinimas operacijomis – natūralus, netgi sveikatai svarbus dalykas, ar tam pasiryžtantys žmonės visgi yra nešami žiniasklaidos suformuotos „bangos“ ir tuštybės? Kalbamės su DR klinikos plastikos chirurgais Dainiumi Balčiūnu ir Renaldu Vaičiūnu.
Teko girdėti, kad pasidinti krūtinę ar vyrišką pasididžiavimą, yra madinga. Ar estetinėje chirurgijoje yra kokios nors mados?
Gyd. Dainius Balčiūnas: Žodžiu „madinga“ to apibūdindi nereiktų. Tai – nėra pakeista šukuosena, plaukų spalva ar nauji drabužiai. Estetinė operacija – rimtas dalykas, daromas ilgam. Žinoma, ir čia pagrindinis veiksnys yra gera savijauta, o gerai jaustis taip pat darosi madinga. Juk dabar nemadinga būti apsileidusiam, nesportiškam, persivalgiusiam. Tik žinoma, visa tai turi būti pagrįsta vidiniu skoniu. Bet nepamirškime, kad tą skonį ir madą formuoja ištisa mados industrija, kur jos pačios nauda dažniausiai būna svarbesnė už vartotojo poreikius. Pvz., sakoma: madinga turėti baltus dantis. Bet kam to labiau reikia, ar dantų pastų gamintojams ar pačiam žmogui?
Kokios visgi priežastys dažniau atveda pas jus pacientus: mediciniai parodymai, psichologinis diskomfortas, grožio siekis ar tuštybė?
Gyd. D. Balčiūnas: Tuštybės tokiu būdu niekaip neužpildysi, tačiau psichologinis komfortas taip pat priklauso medicininėms sąvokoms. Pagal PSO sveikatos apibrėžimą: sveikata yra žmogaus fizinis, psichinis ir socialinis gerbūvis, tad, jei tu neturi darbo, esi socialiai apleistas, neturi ką valgyti, tai pagal apibrėžimą – esi nesveikas. Ir jei tu turi kokį nors kompleksą, kuris tau trukdo socialiai gerai jaustis – vėl gi, sveikas nesi. Vadinasi, ir dabar kalbame apie sveikatą.
Deja, mūsų visuomenėje tą apibrėžimą atitinka tik kokie 3 proc. Akivaizdu – pas mus normalu būti nesveikam.
Gyd. Renaldas Vaičiūnas: Mano manymu, jei žmogus turi kažkokį poreikį, tai jis ir bando jį įgyvendinti. Jo niekas neskatina – daryk. Tiesiog laikui bėgant požiūris į estetinę chirurgiją keičiasi. Anksčiau pas mus tai buvo tabu, dabar – leistina. Visuomenė tapo laisvesnė, daugiau keliauja, domisi ir jau žino, kad tai nėra kažkoks, kaip anksčiau sakydavo, buržuazinis išmislas. Taigi, jei tu dėl kažkokio esamo, o gal tik tau matomo defekto kenti, tai tau trukdo gyventi, kodėl jo nepanaikinus, kad galėtum vaikščioti aukštai pakelta galva, pasitikėti savimi?
Bet mes juk kalbame apie intymius dalykus?
Gyd. R. Vaičiūnas: Taip, tai intymu, bet pažiūrėkime į tokius pavyzdžius: 19-metė, kuriai gamta davė mažą krūtinę ir 30-metė moteris, dėl vėžio netekusi krūtinės. Ir viena, ir kita vis tiek dangsto tą savo problemą, dėl jos kenčia, komplesuoja, nori būti patraukli. Čia visas intymumas ir baigiasi. O jei vyro „draugužis“ jam atrodo per trumpas, jam nesiseka seksualiniame gyvenime ir vyras mano, kad operacija jam padės jaustis pilnaverčiu – jis ryžtasi. Kitas dalykas, kuris nemažai priklauso nuo paties chirurgo, – kaip jis sugeba savo pacientui išaiškinti tam tikrus dalykus. Reikia atidžiai pažvelgti į kiekvieną žmogų ir gali pamatyti, kad problema visai kita.
Kalbate apie psichologines problemas?
Gyd. R. Vaičiūnas: Visa estetinė chirurgija yra kopleksinis gydymas. Čia pats esi šiek tiek psichologas, nes net ne bet kuris psichologas gali rekomenduoti žmogui tai, kas jam geriausia. Todėl mūsų konsultacijos yra ilgos, žmogus turi perprasti situaciją, gerai susipažinti su tuo, kas bus, ko gali tikėtis.
Gyd. D. Balčiūnas: Tikrai nėra taip, kad pakanka tik žmogaus noro ir mes jau operuojame.
Gyd. R. Vaičiūnas: Operuojame tik kokius 38 proc. atėjusiųjų. Nors žmonės ateina jau pasidomėję, tačiau ne viskas, kas parodyta tuose glianciniuose žurnaluose, pavyksta realybėje.
Dažniau jūs atkalbate nuo operacijos ar žmogus pats persigalvoja?
Gyd. D. Balčiūnas: Išsiaiškiname, ar yra motyvacija, ar operacija pateisins lūkesčius, pagerės jo gyvenimas, savijauta, ar dabar yra tinkamas laikas, o gal yra kitų, ne operacinių, būdų. Juk kartais problemą galima išspręsti kitaip: kažkokia nedidele korekcija, gal retušavimu, maža tatuiruote. Mūsų darbas pagelbėti, o ne būtinai operuoti.
Gyd. R. Vaičiūnas: Bendraujame su visažistais, kosmetologais, kitais grožio specialistais. Juk nepuolame dvidešimtmetei „tampyti“ veido, pasiūlome kitų priemonių: gal tai bus profesionalus makiažas, papildai, užpildai, kitos mažai invazinės procedūros, kurios taip pat duoda gerų rezultatų. Pvz., per praėjusius metus JAV apie 40 proc. sumažėjo veido patempimo operacijų, todėl kad plačiai taikomi kiti būdai. Tačiau, žinoma, ateina toks laikas, kai jau niekas nebegali padėti – lieka chirurgo pagalba. Ir žinoma, jei jūs neturite krūtinės, joks makiažas nepadės.
Turbūt dažniausiai krūtinės „neturi“ jaunos merginos?
Gyd. R. Vaičiūnas: Kai kurios merginos dėl mažos krūtinės kompleksuoja nuo mažens ir vos sulaukusios pilnametystės, puola pas chirurgus. Su tokia tu būtinai kalbiesi, aiškiniesi dėl ateities planų, gimdymo. Jos labai nori operacijos, o mes stengiamės, kad žmogus šiek tiek lukteltų. Kaip, kad sako kolega, savo norus suvoktų brandžiai. Juk vienoks požiūris į grožį, kai tau 16, kitas, kai 19, ir dar kitoks, kai 25 metai. Todėl jei tai įmanoma, stengiamės operaciją šiek tiek atitolinti.
Su amžiumi moters krūtinė keičiasi, ji gimdo, maitina kūdikį...
Gyd. D. Balčiūnas: Žinoma, mes kalbamės su moterimi, ar ji planuoja turėti vaikų, ar yra prasmė operuoti dabar, pasiūlome palaukti, tegu pagimdo, kad gerai jaustųsi.
Gyd. R. Vaičiūnas: Tačiau implantų įdėjimas, o po to sekantis gimdymas, nereiškia, kad dėl jų moteris negalės pilnavertiškai auginti vaiko – tai jau seniai paneigtas mitas. Taip šnekėti gali tik nežinantys žmogaus anotomijos, nei to, kaip tokia operacija daroma. Kitas dalykas – koks po gimdymo bus estetinis vaizdas – čia jau niekas negali atsakyti vienareišmiškai. Kai pacientę dėl to perpėji, vienos merginos sako: gal geriau aš susitvarkysiu gyvenimą, o po to dėsiu „tiuningą“, o kitai nesvarbu: reiks po gimdymo pakelti krūtinę, pakelsiu. Taigi, bendros taisyklės nėra.
Ar dabar moterys vis dar nori pastebimai didinti krūtinę?
Gyd. D. Balčiūnas: Kiekvienam amžiui – savi norai. 16-20 metų – nori didelių. Kitos nori delikačių „prancūziškų“. Bet dar pageidaujamos ir „amerikoniškos“ bei „rusiškos“, kai pirma įeina krūtinė, o po to žmogus (šypsosi). Krūtinę mažinti tenka rečiau, nes mūsų regiono moterys nėra didžiakrūtės.
Gyd. R. Vaičiūnas: Dažniausiai ateina norinčios krūtinę pakelti ar įsodinti implantus.
Gyd. D. Balčiūnas: Yra ir pavienių atvejų su drąstiškomis užgaidomis, bet tam, kad jas įgyvendintume, taip pat turime matyti motyvaciją, o ne taip, kad čia tarsi karnavalui įsidėjau, o po pusės metų išsiėmiau.
O ko nori vyrai?
Gyd. D. Balčiūnas: Visko to paties, kaip ir moterys, tik kitoje vietoje (šypsosi).
Gyd. R. Vaičiūnas: O ką jūs manote, kodėl vyrai kreipiasi į psichologą ar seksologą, negi todėl, kad jų „draugelis“ – per didelis? Žinoma, ne! Dėl to paties kreipiasi ir į mus.
Gyd. D. Balčiūnas: Psichologas jam jo nepadidins, jis tik gali vyrui padėti teisingai viską suvokti. Juk, kaip sako gaisrininkų patarlė: svarbu ne šlangos ilgis, o čiurkšlės galia! (šypteli)
Tai ar plastikos chirurgas gali viską?
Gyd. R. Vaičiūnas: Plastikos chirurgai tikrai nėra dievai. Čia tik filme parodo: vieną dieną išoperavo, kitą dieną jau išėjo pasikeitęs. Iš tiesų tai yra skausmingas, gana sudėtingas procesas. Pvz. krūtinė gyja apie kelias savaites, bet pats rezultatas gali būti įvertintas tik po 4-6 mėnesių. Prie naujos būklės turi priprasti pats žmogus, kūno audiniai, prisitaikyti laikysena.
Ko dažniausiai nori žmonės?
Gyd. D. Balčiūnas: Nori jaustis gerai, būti gražūs – tai pagrindinis atsakymas. Bet, žinoma, mūsų darbe yra ir kita sritis – klasikinė plastinė rekonstrukcinė chirurgija, kai ateina žmonės, patyrę traumas, nudegimus, po avarijų, vėžio, su apsigimimais... Bet tai jau kitoks grožis ir kita tema.
Ačiū už pokalbį.
