Odeta Jundo
Gyventojų emigracija dėl išskirtinai didelių jos mastų laikoma rimta Lietuvos problema ar net grėsme šalies saugumui. Skeptikai keikia išvykusius dėl tėvynės išdavimo, nutautėjimo, dėl paliekamų, o ne sprendžiamų problemų savo šalyje. O aš čia matau visiškai kitą medalio pusę. Dauguma išvykusių į užsienį randa darbus, sukuria šeimas ar dėl kitų priežasčių užsibūna užsienio valstybėse, tačiau stengiasi nepamiršti to, iš kur kilo. Aš pati gyvenu Didžiojoje Britanijoje jau pusketvirtų metų, čia radau darbą, susikūriau namus, ištekėjau, o dabar laukiuosi vaikelio. Tačiau visą tą laiką mūsų šeima nenutolo nuo Lietuvos. Atvirkščiai, netgi labiau ja domimės, labiau jos pasiilgstame ir ją vertiname negu gyvendami joje. Juk, kaip ir minėjau, medalis turi dvi puses.
Atvykę į Angliją, mes su vyru nusprendėme nenutraukti Lietuvoje kadaise pradėtų darbų. Aš tebestudijuoju Šiaulių Universitete, moku už mokslus ir esu paskutiniame kurse. Negana to, dėl studijų grįždavau į Lietuvą kas 3 mėn., stengdavausi šio to apsipirkti, pasinaudoti grožio ir sveikatos paslaugomis ar pramogomis, kurios Lietuvoje pigesnės nei užsienyje. Pavyzdžiui, visuomet grįžusi užsuku pas kirpėją, okulistą, nusiperku kontaktinius lęšius, kuriuos nešioju jau aštuoneri metai. Čia jie pigesni ir labai geros kokybės. Kai užsinorėjau į vestuvinį žiedą įsidėti deimantų, taip pat kreipiausi būtent į juvelyrus Lietuvoje, darbą atliko nepriekaištingai ir pigiau nei Didžiojoje Britanijoje. Beje, patys vestuviniai žiedai taip pat buvo užsakyti internetu iš vieno Lietuvos juvelyro. O kur dar pirkiniai ir pramogos, kuriomis grįžus norisi palepinti mažąjį broliuką, mamą, apsilankymai naktiniuose klubuose, kavinėse, kine, kuro sąnaudos (visuomet pasiskolinu automobilį).
Nepamirškime ir tautiečių taip mėgstamų iš Lietuvos atvežtų, pigesnių cigarečių. Kiekvienas grįžęs stengiasi jomis apsirūpinti bent jau savo reikmėms, o jei nerūko, tai bent keletą blokų atsiveža pardavimui. Aš – ne išimtis. Taip kaskart palikdavau Lietuvoje didelę dalį pinigų. Paskaičiavau, kad nuo išvykimo į Angliją, buvau parskridusi į Lietuvą net 10 kartų. Tad pinigų sumos, išleidžiamos grįžus į Lietuvą tikrai įspūdingos, praktiškai tokios pat kaip ir tada, kai nuolat gyvenau Lietuvoje. O ir susvetimėjimo ar, tuo labiau, nutautėjimo apraiškų čia sunku būtų įžvelgti. Tikrai retas kuris emigrantas pargrįžta taip dažnai.
Tuo tarpu, mano vyras sąžiningai per metus laiko išmokėjo dar gerokai prieš išvykimą vienam Lietuvoje esančių bankų imtą paskolą, kuri, deja, tik ir liko po nepavykusio verslo. Gyvenant Lietuvoje šiuos įsipareigojimus būtų tekę vykdyti kur kas ilgiau. Tačiau pabėgti į užsienį ir pamiršti skolas, kaip daro dauguma tautiečių, ne mūsų būdui. Be to, kaip palikimą, Lietuvoje esame gavę kelis arus žemės, kurių neatsisakėme „dėl visa ko“. O gal kada grįšime? Juk niekada nežinai, kas gyvenime nutiks. Tad visiškai saitų su Lietuva nenutraukiame, į ją tikrai nespjauname. Vertėtų paminėti, kad be viso to, mes žiūrime lietuvišką televiziją, nepraleidžiame žinių, politikos ir verslo aktualijų, pokalbių laidų. Dalyvavome praeituose Seimo rinkimuose (balsavome paštu), palaikėme Lietuvą per krepšinio čempionatą, pasirašėme peticiją dėl Lietuvos pašto noro pakelti kainas siuntiniams ir džiaugėmės, kai šių ketinimų buvo atsisakyta. Juk mums ne tas pats, kas dedasi tėvynėje ir kaip ten gyvena dar likę artimieji.
Dauguma mūsų aplinkos lietuvių, jaunų, perspektyvių, puikiai kalbančių angliškai, baigusių studijas ir emigravusių į Didžiąją Britaniją daro tą patį – žiūri lietuvišką televiziją, moko savo vaikus lietuvių kalbos, namuose turi nemažai lietuviškos atributikos, perka lietuviškus maisto produktus, rūko lietuviškas cigaretes, siunčia į Lietuvą pinigus ten likusiems artimiesiems, grįžta jų aplankyti, atostogauti ir palaiko artimą ryšį su Lietuva. Taip elgiasi ir tie, kurie emigracijoje gyvena jau 10 ar daugiau metų, turi čia nekilnojamo turto ir grįžti į tėvynę net negalvoja. Per šventes gali ir nesuprasti, kad randiesi ne Lietuvoje – stalai nukrauti balta mišraine, silke, juoda duona ir šakočiais, klausomasi lietuviškos muzikos. O kaip iš Lietuvos laukiami aktoriai, muzikantai, artistai, kaip jie čia sutinkami!
Čia tiesiog visai kitokia aura apie Lietuvą. Žmonės jos ir ilgisi, ir prisimena ją, ir myli, bet kartu ir pyksta, kiekvienas turėdamas savo nuoskaudų ir nusivylimų iš gyvenimo ten. Tad ar po viso to, ką parašiau galima sakyti, kad emigrantai nutautėję, kad jie nieko nenori girdėti apie Lietuvą, kad jie yra tautos išdavikai? Galų gale, juk Lietuva iš mūsų taip pat gauna ekonominę naudą – vien pernai iš užsienio į Lietuvą buvo pervesta virš 3mlrd. litų! Be to, nemaža dalis emigrantų, pagyvenę užsienyje, pamatę pasaulio, įgiję patirties, grįžta į Lietuvą ir ten kuria verslą, ūkininkauja. Iš tiesų medalis turi dvi puses.
