„Neseniai teko rūpintis tolimos giminaitės laidotuvėmis. Tačiau užuot galvojusi, kur pašarvoti mirusiąją ir kam iš artimųjų pranešti, visų pirma turėjau įrodyti, kad aš turiu teisę pasirūpinti velione“.
Taip prasideda laiškas, pasiekęs portalo Balsas.lt redakciją. J. L. pasakoja, kad prieš kurį laiką vienišai pagyvenusiai jos giminaitei gatvėje pasidarė bloga, ir „Greitosios pagalbos“ gydytojai nuvežė ją į ligoninę. Kadangi senolė ėjo į banką pensijos ir turėjo pasiėmusi asmens dokumentus, jos pasas atsidūrė ligoninės saugykloje.
„Ligoninėje ji praleido kelias savaites, bet nevaikščiojo, todėl paso iš saugyklos taip ir nepasiėmė. Nežinau, ar būtų atidavę man, tačiau vis galvojau, kad ji netrukus sustiprės ir pasiims pati. Bet kai moteris mirė ir man reikėjo gauti mirties liudijimą, kilo problemų“, – pasakoja J. L.
„Ligoninėje man sako: „Įrodykite giminystės ryšius“. Bet jos ir mano mamos (jos pusseserės) gimimo liudijimų nepakanka – dar reikia surasti judviejų mamų (seserų) gimimo liudijimus. Močiutės liudijimą aš turiu, bet aš net nežinau, ar mirusioji turėjo savo mamos gimimo liudijimą. Ir į jos butą įeiti negaliu. Net jeigu įeičiau – kur jo ieškoti? Vadinasi, turėčiau bėgti kopijos į Civilinės metrikacijos skyrių ar net kokį nors archyvą, nes ta moteris mirusi labai seniai? Bet juk ir čia tikriausiai prašytų įrodyti, kad esu giminaitė? Kita vertus, kiek laiko tai truktų, net jeigu dokumentą išduotų skubos tvarka? Kiek tektų laikyti žmogų nepalaidotą?“, – rašo moteris.
Anot J. L., ji net pagalvojo, kad gal yra testamentas, ir jeigu paveldėtoja nurodyta ji, tai padėtų. Tačiau šios minties atsisakė – juk nepaisant to, kad testamentas dar neįsiteisėjęs, kol nėra dokumento, kad jį surašęs asmuo mirė, notarui jis gyvas. „Pasijutau kaip užburtame rate“, – rašo J. L.
Situacija nestandartinė. Ir tikriausiai nedažnai taip nutinka. Tačiau jeigu nutiko vieną kartą, gali nutikti ir dar kartą. O jeigu taip – kaip tokiu atveju reikėtų elgtis? Kokių asmens dokumentų ir įrodymų reikia, kad galėtum pasirūpinti giminaičio laidotuvėmis?
Ieškodamas atsakymo į šiuos klausimus, Balsas.lt kreipėsi į kelias didžiąsias ligonines, Sveikatos apsaugos ir Teisingumo ministerijas.
Gydymo įstaigos: viskas reglamentuota
Ir Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė, ir Santariškių klinikos, ir dar kelios Lietuvos ligoninės atsakė panašiai. Apibendrintai būtų galima pasakyti taip: „Pacientams, kurie buvo gydomi mūsų ligoninėje, mirus, medicininė dokumentacija pildoma pagal nustatytą tvarką“.
SAM nestandartinių situacijų nekomentuoja
Atsakymas, kurio sulaukėme iš Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM), buvo itin dalykiškas ir oficialus. Tačiau pasakojantis apie tą pačią „nustatytą tvarką“. Atsakymo į J. L klausimus jame neradome.
„Medicininį mirties liudijimą išduoda asmens sveikatos priežiūros įstaigos. Jis išduodamas asmenims, pateikusiems asmens dokumentus ir pasirašiusiems liudijimo dalį. (...) Mirus asmeniui, kuris (...) nepaskyrė laidojančio asmens arba kurio paskirtas laidojantis asmuo dėl objektyvių priežasčių negalėjo organizuoti laidojimo arba atsisakė organizuoti laidojimą, laidojimą organizuoja mirusio asmens sutuoktinis, pilnamečiai vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai), o jeigu jų nėra – kiti giminaičiai ar kiti veiksnūs asmenys, galintys organizuoti laidojimą“.
Klausėme apie tiltus, o atsakė apie...
Dar kartą paaiškiname. Ketinantis laidoti giminaitis buvo. Ar mirusiojo valia buvo pareikšta testamente ar kaip nors kitaip raštu, jis nežino. Kita vertus, kol jis neturi mirties liudijimo, notarui mirusysis yra gyvas, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų. O „žmogui iš gatvės“ notaras turbūt net nepasakytų, ar testamentas yra? Na, bent jau kol nepraeis trys mėnesiai? Tačiau J. L. žino, kad senolė buvo jos prašiusi palaidoti tame pačiame kape, kuriame jau daug metų ilsisi jos sutuoktinis.
SAM mes klausėme, kaip ketinančiam palaidoti tolimą giminaitį žmogui gauti dokumentą apie jo mirtį, jeigu mirusiojo asmens dokumentai guli ligoninės seife?
SAM atsakė dar kartą: „Sveikatos priežiūros įstaiga privalo išduoti mirties liudijimą giminaičiui, su kuriuo jis turėtų kreiptis į notarą ir viską sužinoti“.
Vadinasi, kelias vienas – bėgti į Civilinės metrikacijos skyrių ar archyvą ir ieškoti mirusiosios senolės mamos, kuri mirusi prieš gerą pusšimtį metų, gimimo liudijimo? O senolė tegul paguli šaldytuve – jai juk jau nieko neatsitiks?
Ir SAM atsakė dar kartą: „Dėl atsakymų į visus šiuos klausimus turėtumėte kreiptis į Teisingumo ministeriją“.
Teisingumo ministerija: paso nebuvimas – ne kliūtis
„Į Civilinės metrikacijos skyrių, kuris išduos mirties liudijimą, pakanka atsinešti vienintelį dokumentą – sveikatos priežiūros įstaigos (šiuo atveju ligoninės – red. past.) išduotą medicininį mirties liudijimą. Tai, kad negalite pateikti mirusiojo asmens tapatybės dokumento, nėra kliūtis, dėl kurios civilinės metrikacijos įstaiga atsisakytų registruoti mirtį“, – paaiškino Teisingumo ministerijos (TM)atstovai. Jų teigimu, šį dokumentą pateikti pageidautina, tačiau jeigu dėl kokių nors priežasčių jo neturite, tai tikrai nesutrukdys įregistruoti, kad asmuo mirė, ir išduoti mirties liudijimą.
„Jeigu jūs žinote, kur yra asmens dokumentas, galite informuoti, tačiau kas ir kaip su pasu bus daroma toliau – jau ne jūsų rūpestis", – pridūrė TM atstovai.
Balsas.lt žurnalistams jie taip pat paaiškino, kad pranešti civilinės metrikacijos įstaigai apie tai, kad žmogus mirė, gali tiek mirusiojo giminaitis, tiek sveikatos priežiūros įstaiga, kurioje jis mirė.
„Jeigu kiltų kokių nors keblumų dėl mirties registravimo ir mirties liudijimo išdavimo, civilinės metrikacijos įstaigų darbuotojai visuomet suteiks konsultaciją“, – pridūrė TM atstovai. Tačiau jie nurodė, kad į klausimą, kokių giminystės ryšį įrodančių dokumentų gali ar privalo ir ar privalo reikalauti ligoninė, turi atsakyti SAM.
Atsakymą SAM turėjo
Kadangi SAM atsakymą jau žinome, sprendimo būdo teko ieškoti patiems. Jį radome ne kur kitur, o SAM ir Pilietinių iniciatyvų centro išleistame leidinyje „Paciento teisė į privatumą: praktinės rekomendacijos".
Jame, remiantis Lietuvos įstatymais aiškinama, kad konfidenciali informacija apie paciento sveikatos būklę be paciento sutikimo gali būti teikiama ir paciento atstovui, kai pacientas yra praradęs sąmonę, bet nėra jo valios pareiškimo dėl informacijos teikimo. Tame pačiame leidinyje rašoma, kad paciento atstovais gali būti asmenys, „tiesiogiai dalyvaujantys gydant ar slaugant pacientą, atliekant paciento sveikatos ekspertizę, tiek, kiek yra būtina paciento interesams apsaugoti“.
Taigi, galima daryti prielaidą, kad tolimas giminaitis, visą laiką lankęs ligonį, bendravęs su gydytojais, turi teisę vadintis jo atstovu. Vadinasi, ir gauti reikiamus dokumentus, išrašus apie paciento būklę. O tai ir yra atsakymas į klausimą, ar gydymo įstaiga privalo prašyti norinčio palaidoti mirusįjį žmogaus įrodyti jo giminystės ryšį.
Vietoje epilogo
Senolė jau prieš kelias savaites atgulė vienose sostinės kapinėse greta savo vyro – kaip ir pageidavo. Ir palaidojo ją ta pati giminaitė. O štai kaip jai pavyko išspręsti problemą, kuri, atrodo, buvo beveik neišsprendžiama.
„Aš ligoninėje ją nuolat lankiau, su gydytojais bendravau, ligos istorijoje mano telefonas buvo nurodytas. Todėl ilgokai patrypčioję, ligoninės vadovai pagaliau nuspendė, kad gali išduoti man dokumentą apie giminaitės mirtį. Tiesa, ne tik mano asmens dokumentų kopijas pasiliko (beje, o kaip dėl asmens kodo apsaugos? – red. past.), tačiau net ir telefoną patikrino“, – baigia laišką moteris.
Galima būtų sakyti, kad iš užburto rato padėjo ištrūkti ligoninės gydytojų geranoriškumas. Bet kita vertus, gerokai pagainioję nelaimės prislėgtą žmogų jie pasielgė būtent taip, kaip aiškinama cituotame leidinyje.
Kitas klausimas – kodėl ne iš karto?
