Šalies kurortuose ir šventės, ir „besikandžiojančios“ kainos, ir bambekliai, ir šiaip nieko per daug naujo. Kainas ir pasiūlas aprašėte jau prieš kurį laiką, tad šiame tekste daugiau asmeninių pastebėjimų.
Birštonas – maudymukams reikia kišenių
Prieš savaitę Birštone griaudėjo miesto šventė - „Birštonas-2013”. Kas matė vieną tokią, gali sakyti, kad matė jas visas. Žvakių liejikas, kalvystės meno puoselėtojai, medžio drožinėtojas, „akmens amžiaus virtuvės“ savininkas, siūlantis susimalti grūdus akmeninėje girnoje ir juos pakepantis. Tie patys veidai, kurie migruoja po visos šalies muges. Teko skaityti įvairių publikacijų, kur bambantys miesto svečiai aiškino, kad jiems kažkas „primena sovietmetį“ ir kad lygis, lyginant su kokiu nors Kaunu, žemas, ir mugė per skurdi (lyg tai turėtų būti Kaziuko mastai), ir panašiai.
Man asmeniškai visko ten užteko – renginių sakyčiau net per daug. Miestelis nedidelis, bet norint visur suspėti būtų tekę lakstyti uždusus.
Oro balionų fiesta buvo išties įspūdinga, koncertų nuo „Kupolės“ iki „Telebimbam“ irgi ganėtinai įvairus pasirinkimas. Kam patiko, galėjo spoksoti į Nemune lenktyniaujančius vandens motociklus arba į JAV armijos kadetus, demonstruojančius rikiuotės įvaizdžius, fizinio pasirengimo pratimus ir dalijančius rašiklius su savo simbolika.
Sakyčiau, pralinksmino verslumo dvasios išraiška, kuomet pirmą šventės dieną Lietuvos kariškiai kareivišką košę ir arbatą tradiciškai dalino dykai, o paskui šiuos stebuklingus patiekalus buvo galima pirkti atitinkamai už 5 ir du litus. Ne – ne iš godumo apsėstų kariškių. Mat atsirado gudročius, kuris įsigijo (greičiausiai per buvusios vyriausybės vykdytus įvairios kariuomenės įrangos išpardavimus) nedidelę karo lauko virtuvėlę bei nutarė užsidirbti pragyvenimui. Alaus kaina mugės gatvėje įvairavo nuo 4 iki 8 litų.
Bet tai šventinės realijos, o šventės su oro balionais ir fejerverkais būna ne kasdien. Spėtina, kad tik per miesto šventę ir merė dalina miestelėnams ir svečiams pyragus bei pilsto girą. Birštoną lyginti su Palanga ar net Druskininkais – nėra menkiausios prasmės. Naktinio gyvenimo ieškotojams čia nėra kas veikti – nei naktinių klubų, nei lošimo namų. Renovuotos ir gerokai nakvynės vietų miete skaičių padidinusios sanatorijos „Eglė“ klientai, tiesa, gali privatų vakarėlį organizuotis ant stogo. Bet tai jau privačios fantazijos reikalas.
„Karališkos rezidencijos“ savininkas pasakoja, kad čia vyksta daugybė tarptautinių konferencijų ir korporatyvinių vakaruškų, o bent porą kartų per metus užplūsta rusai. Ilgieji savaitgaliai susijungia ir leidžia jiems papramogauti per Naujųjų metų bei Kalėdų šventes, o taip pat tarp gegužės 1-osios ir 9-osios datų. Birštone nėra vandens pramogų parko, specialios žiemos sporto trasos, kaip Druskininkuose, bet ties ta pačia „Karališka rezidencija“ stovi ėdžios, kuriomis pasinaudoti iš miško žiemą esą ateina laukiniai žvėrys – iš miško per užšalusį Nemuną. Rezidencijos plotas, kaip teigiama, 13000 kvadratinių metrų. Čia, kaip paragauta, skanus mineralinis vanduo iš vietos gelmių (kaip ir „Eglėje“). Pinigingiems antikvarinių baldų mėgėjams yra specialūs apartamentai, kurie, tiesa, brangūs. Bet jei jau važiuojama į kurortą ištisas paras leisti būtent tokio interjero patalpose – kodėl gi ne. Būtų gerai, jei Birštone poilsiautojai turėtų galimybę patekti bent į vieną renginį. Mano verdiktas – važiuosiu ten, kai panorėsiu masažų, procedūrų atsistatant po insulto, sanatorinių paslaugų, suderinamų su keturių žvaigždučių viešbučio lygiu. Tų žvaigždučių skaičiuotojams, kurie mėgsta gadinti sau nuotaiką, o kitiems zyzti į ausis, turiu patarimą: pabambėkite dėl to, kad „Karališkosios rezidencijos“ SPA rūbinėse raktai nuo spintelių nesiekia Vilniaus „Impulso“ lygio – nėra apyrankių, tad geidautina maudymukus turėti su kišenėmis.
Palanga – cepelinai, čeburekai irgi būna stebuklingi
Į Palangą atkakau šios savaitės trečiadienį. Tyčia dar ne sezono metu, nes iki Joninių ir po Žolinės čia tuštoka ir tingoka aplinka. ŽAS apdainuotos močiutės ir jų seneliai su plakatais apie butų nuomą tikrai stovi įvažiuojant nuo Klaipėdos pusės. Neklausiu kainos, nes turiu kur būti. Viso miesto iškabos rodo, kad vietų yra. Į Jūratės alėją galite nelįsti – visa išknista ir neteko pastebėti, kad vyktų kokie nors darbai. Birštono „Eglė“ primena apie save Palangoje, nes šen bei ten stoviniuoja su jos pasiūla susijusią apklausą vykdančios merginos.
Pirmiausia pralinksmina tradicinės vietos, kur anksčiau pirkdavau visai skanius čeburekus, pasikeitusio personalo pareiškimas, kad vasarą jų nebekepa, nes nespėja. Tikėtina, nors priežastis gali būti ir kita, kadangi į maitinimo įstaigą aiškiai nespėja klientai – jų tiesiog nei vieno, išskyrus mane su dukra, nėra. Paminėta aktualija – ketvirtadienio. Šeštadienį ryte ten spėja užbėgti aiškiai vietinė močiutė (galbūt neseniai išnuomojusi kambarį) ir nori pirkti spurgas, bet rūstaus veido padavėja-viršininkė – nežinau tikslių pareigų – perspėja, kad tai vakarykštės. Ir priduria, kad naujos nebus verdamos, kol čeburekus trukdantys kepti klientai neišpirks jau esamų.
Kad gatvė „J. Basanavičiaus rusiškai dainuoja“ - nepasakyčiau. Gal dar ne sezonas? Šeštadienį, kai mieste jau atsiranda tam tikra minia, šalia esančiose „knaipėse“ viena kitą baudžiasi perrėkti Irena Starošaitė ir Violeta Katunskytė. Gretimai stovintis „kvietikas“ siūlo 5 D formato filmą ir pasakoja, jog 3-5 minutes trunkantis filmukas, kuris sukels daug įspūdžių, kainuos 15 litų vienam asmeniui. Teoriškai yra filmų ir vaikams ir suaugusiems, bet vaikų po vieną neleidžia, kad šie neįsibaugintų, tad su atžala ruoškite bent 30 litų. Dirbama, kaip patikina vyriškis, kol abi minėtos estrados žvaigždės baigs koncertuoti maždaug iki vienuoliktos vakaro.
Toliau link jūros – du taškai, kur po tuos pačius 15 litų galima nusifotografuoti su smaugliu arba papūga. Pasielgiu piratiškai – kai vaikas staiposi aplink papūgą – jį nufotografuoju išmaniuoju telefonu ir nueinu nesusimokėjęs. Nelabai gėda dėl verslo žlugdymo, tad sustoju ties ledinukais. Simpatiška pardavėja patikina, kad jie rankų darbo ir nėra priežasčių netikėti. Ant įpakavimų yra ingredientai, bet gaminimo būdo nenurodomi. „Čia tam, kad jei bandysite, jums nepavyktų ir grįžtumėte pas mus“, - nuoširdžiai, šypsodamasi išpyškina prekiautoja ir dedasi kišenėn 8 litus.
Cepelinai – vieni greta kitų. Vienose afišose „naminiai“, kitose tiesiog cepelinai (gal laukiniai arba giriniai) kainuoja nuo 8 iki 12 litų. Vienoje vietoje kaina yra 9,49 lito, tačiau ten šių eilučių autorius jau yra patyręs įrodinėjimą, jog pusantros valandos laukti šio stebuklingo patiekalo – normalu.
Restoranas „Žuvinė“, kaip visada, laikosi repertuaro – gudriai pavadintas žuvies kotletas – 42 litai. „Armėniškos virtuvės“ naujovė (įdomu nuo kada?) - šašlykas su aviena (!) – kainuoja tiek pat.
Kam rūpi dar ir dvasiniai dalykai arba norisi šiaip paplepėti su nuobodžiaujančiu senoliu – galima pas chiromantiką. Iš delno buria. Per mano dvi dešimtis kartų migracijos pro tą vietą – tik vieną kartą mačiau jį turint klientę. Na, o miesto turgelyje pasiūlė pigiai nusipirkti medaus. Už 18 litų vietoje 10, kuriuos moku Vilniuje. Pažadėjau grįžti, bet nežinau, ar viską iš manęs perpardavimui nupirktų po 12 litų. Negyvi arba leisgyviai karkvabaliai paplūdymio smėlyje - už dyką.
