Prisipažįstu - “Omnitel Laiko” skaitytojai man atsiuntė daug literatūrinių svetainių adresų. Aš jas patikrinau, bet juk patys suprantate - vasara, karštis… Aš nebeskaitau net detektyvų - dar įmanomas intelektinis veiksmas: garsiai šnopuojant žiūrėti TV. Arba nuvažiuoti į Trakus.
Nesuprantami policininkai
Šiame miestelyje kažkodėl nebuvau penkerius metus. Maloniai nustebau, kad nereikėjo mokėti už įvažiavimą (nors trakiškiai atsigriebė - už automobilio pastatymą teko atiduoti 5 litus), ir nemaloniai - stabdantys ir neleidžiantys važiuoti kur nori policininkai. Kodėl jie taip darė? Tądien, liepos 17, Trakuose vyko tik vienas renginys - vadinamoji “drama per musica” - kiek supratau tai - itališkas terminas, kai dainininkai truputį pakalba (rečitatyvas) ir vėliau dainuoja. Beje, pasirodo, kad vakarykštė opera yra vėlyvasis tokio žanro kūrinys, ir rečitatyvų buvo nedaug. O policininkų elgesį supratau gerokai vėliau, nepaprastai rūsčiomis ir sudėtingomis aplinkybėmis.
Valgome Trakų pilyje
Visiškai niekuo nebeapaugusi Trakų štai garbinga pilis! Miestelyje - absoliučiai nėra jokių kerpių. Puiki naujos krantinės užuomazga, jachtos ežere, o kavinėse - žmonės. Aš vėl tapau optimistu ir civilizatoriumi. Mes, maloniai nužvelgę kitas maitinimo įtaigas, patraukėm tiesiai pilin. Kadangi jau turėjom bilietus į operą, už įėjimą nebemokėjom (patyrę kolegos pasakė, kad kainuotų 7 litus). Užkąsti nusprendėm “Pilies smuklėje” - manau, kad tai yra sezoninis “Ritos smuklės” filialas. Kiek išsigandę lingvistinės patiekalų stilizacijos - marmalai, mirkalai, auguolai ir srėbalai (atitikimai - padažas, kažkoks kitoks padažas, daržovės ir sriubos) ir spjovę į kainas - juk pramogaujam! - nusipirkom spanguolių ir duonos giros (2 litai mažuliukas puodelis). Buvom kiek sutrikę - jei viskas smuklėje organizuojama viduramžiškai, tai giros galėjo duoti bent jau “uzboną”… Ir nepirkite duonos giros - rūgšti nepaprastai, (spanguolinė - labai skani), cepelinų (13 litų), kepto starkio su daržovėmis (20 litų) ir keptų vištos sparnelių (11 litų). Labai greitai gavę valgius, bandėm rasti cepelinų kainos algoritmą - jei tik su grietine - 9 litai, tik su dviem šaukštais spirgų - 12 litų, o jei karališkai nori visko - teks mokėti jau minėtus 13. Valgymo partneris prisiminė istoriją - kažkada vaišino užsienietį cepelinais ir tas, juos valgydamas, pasakojo apie islandų patiekalą - kelerius metus žemėje pūdomą lašišą. Ar ryklį… Keista asociacija? Mane privačiai vėl supykdė apgavystė su “Šilkiniu sūrio kremu”. Supykdė todėl, kad vis pamirštu - ten niekada nėra sūrio, tik paprasčiausia varškė. O starkio (sausoko) buvo mažai.
Grįžtam namo
Opera baigėsi didingai - griaudėjo, žaibavo ir lijo. Kilus škvalui, atrodė, kad scena tuoj virs. Publika pabėgo. Organizatoriai padėkojo ištikimiausiems žiūrovams - tarp jų buvo ir Algirdas Brazauskas - ir pasakė, kad antro veiksmo nebus - per daug pavojinga. Pliaupiant lietui, lėtai ėjom automobilio link - bėgti žaibuojant negalima, ir staiga viską supratom. Geri organizatorių norai yra tik vakarietiškų renginių imitacija - jei viskas gerai, tuomet panašu į siekiamybę, bet nepasiruošiama jokiam trukdžiui. Lietus reiškia ne laikino stogo išskleidimą, bet koncerto nutraukimą. Žiūrovo Algirdo Brazausko atvažiavimas sukelia ant kojų policiją ir žiūrovui Parulskiui tenka kelis kilometrus eiti absoliučioje lietingoje tamsoje ir tik žaibai kartais parodydavo vaiduoklišką kelią. Vakare nebebuvau optimistas - sutinku, kad noro imitacija yra kelias į realią būseną, bet kokio ilgumo šitas kelias?
Namuose dar pažiūrėjau “Kultūros spąstus” su kultūros ministre ir supratau dar vieną dalyką… Netgi kitaip - sujungiau kelius ženklus į logišką išvadą. Premjeras mėgsta pilis, jose gali būti bet kokiu oru; ministrė, laidoje vardydama ministerijos įstaigas iš karto po bibliotekų paminėjo Pilių direkciją; taigi naujoji kultūros vairininkė Roma Dovydėnienė iš tikro yra deleguota vienam darbui padaryti - kaip kamikadzė - atstatyti Valdovų rūmus.
O aš kurį laiką nebekeliausiu, tik naršysiu, skaitysiu ir apie tai pranešiu.
