Į internetą paleistas JPEG’as su „nutekėjusia“ brandos egzamino užduotimi – tarsi signalinė raketa, skelbianti skaitmeninio karo tarp tikrintojų ir tikrinamųjų pradžią. Ar egzaminuotojai pasirengę kautynėms baitas už baitą?
Pakartotinis lietuvių kalbos brandos egzamino perlaikymas atskleidė tai, apie ką daugelis anksčiau galėjo tik įtarinėti: dabartinė egzaminų organizavimo sistema skandalingai nepatikima. Kol Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) agentai aiškinasi, kokį sraigtą ar krumpliaratį visą šalį aprėpiančiame jos mechanizme pagraužė korupcija, vertėtų pasvarstyti, kaip būtų galima jo visai atsisakyti.
Pavyzdžiui, pakeisti dabartinį egzaminų užduočių pateikimo mokykloms mechanizmą nerūdijančiu – skaitmeniniu?
Paslapčių pilnas kompaktinis diskas
Kam centralizuotu būdu spausdinti egzaminų užduotis spaustuvėje, dėlioti lapus į vokus, klijuoti apsauginėmis juostomis, rizikuojant, kad visoje šioje grandinėje atsiras bent vienas žmogus, kuris padarys bent vieną slaptųjų lapų kopiją?
Jeigu jau negalima išsiversti be fizinio egzaminų užduočių vežiojimo į egzaminų centrus – girdėti argumentų, kad dėl nepatikimo interneto ryšio ne visos mokyklos turėtų vienodas sąlygas – į vokus būtų galima dėlioti apsaugotus kompaktinius diskus.
Bendrovės „Elektroniniai leidybos namai“ direktorius Kristijonas Mazūras sako, kad pritaikyti apsaugotus kompaktinius diskus egzaminų užduotims „transportuoti“ nėra sudėtinga. Bendrovė jau turi saugių mokymuisi skirtų kompaktinių diskų gamybos patyrimą. „Jei trumpai, tai toks diskas turi du apsaugos lygmenis. Norint pasiekti jo turinį, reikia turėti originalų, gamykloje pagamintą kompaktinį diską, nes nukopijuotas tiesiog neveiks. Įsivaizduokime, kad turime griežtai ribotą, sakykim, 500 gamykloje atspausdintų kompaktinių diskų tiražą, kuris nustatytu laiku išvežiojamas į mokyklas. Kadangi diskų turinys užšifruotas, jis bus nepasiekiamas tol, kol nebus praneštas kompaktinio disko raktas. Mūsų atveju visam tiražui buvo naudojamas tas pats bendrovės „StarForce“ apsaugos technologijos raktas.“
Pasak K. Mazūro, kompaktinio disko raktą prieš egzaminą galima per TV, radiją ar internetą pranešti egzaminų centrams, kad būtų galima pasiekti ir išsispausdinti kompaktiniuose diskuose įrašytas užduotis. Tai saugus užduočių pristatymo būdas: jeigu žinai kodą, bet neturi originalaus disko, arba turi diską, bet nežinai rakto – nieko nebus.
Internetu – į spaustuvę mokykloje
Tačiau kam vežioti po visą Lietuvą kompaktinius diskus su egzaminų užduotimis, jeigu jas egzamino dieną galima parsisiųsti internetu? Nejau mokyklų techninė bazė tokia prasta, kad nebūtų įmanoma apskritai atsisakyti vokų?
Mantas Masaitis, Švietimo informacinių technologijų centro direktoriaus pavaduotojas, mano, kad patikėti egzaminus internetui dar per anksti. „Labai skiriasi mokyklų interneto ryšio galimybės: miestuose jos geresnės, bet provincijos mokyklose interneto ryšys lėtas ir dažnai nestabilus. Mokykloms būtų sudarytos nevienodos sąlygos. Kita vertus, ši situacija po poros metų turėtų iš esmės pasikeisti įsibėgėjus kaimiškųjų vietovių plačiajuosčiam tinklui RAIN.“
Tačiau, jo manymu, išsispausdinti užduotis iš apsaugotų kompaktinių diskų nebūtų didelė problema – bet tam reikėtų Švietimo ir mokslo ministerijos sprendimo. „Aprūpinti egzaminų centrus greitaeigiais spausdintuvais nebūtų sudėtinga, nemanau, kad tai būtų labai didelės investicijos, bet dėl to reikėtų keisti dabartinę tvarką, kad galėtume svarstyti šį ar kitus egzaminų užduočių pateikimo variantus“, – sakė jis.
Kliūtis – pats kompiuteris?
Nacionalinio egzaminų centro direktoriaus pavaduotojas Raimundas Zabarauskas siūlymą spausdinti egzaminų užduotis iš apsaugotų kompaktinius diskus vadina „blaivia mintimi“, bet iškart nurodo ir svarbią kliūtį. „Įsivaizduokit, jeigu mokykla turi 300 egzamino kandidatų, kiek užtruktų spausdinimas? Ir vėlgi kiltų klausimas, iš kur paimti spausdintuvų, iš kur paimti popieriaus, iš kur paimti dažomųjų miltelių ir kaip viską išspausdinti vienu metu“, – sakė jis.
Tačiau technines užduočių spausdinimo problemas vietose vis tik galima išspręsti, teigė pašnekovas. Atrodytų, puiku, ko daugiau reikia? O reikia, pasirodo, įveikti kitokio pobūdžio kliūtis.
„Jei dabar naudotume testavimą su pasirenkamaisiais atsakymais, kaip, pavyzdžiui, laikant vairavimo egzaminą, kai reikia pasirinkti teisingą atsakymą iš kelių siūlomų variantų, tai labai nuskurdintų tikrinamus sugebėjimus. Aišku, kompiuterizuoti tokius testus galima žaibiškai. Bet yra ir atvirieji atsakymai, kai reikia rašyti sklandų tekstą. Kompiuteriu rašyti sunkiau negu ranka, sakykim, negali grafiko mikliai nupiešti. Programinė įranga vis tiek apriboja tikrinimo formatą. Kita vertus, per egzaminus neturėtų būti tikrinama tokiu būdu, tokiomis technologijomis, kokiomis nedirbama per pamokas. Tai būtų nesąžininga. Juk pamokose rašome parkeriu sąsiuvinyje, o tikriname kompiuteriu. Egzaminai negali lenkti ugdymo“, – sakė pašnekovas.
Kryžkelė liepto gale
Taigi kai išsiaiškinome, kad galima nepalyginamai saugiau nei dabar pristatinėti į mokyklas egzaminų užduotis, nupirkti joms sparčių spausdintuvų, o po poros metu žaibiškai perduoti užduotis į kaimo mokyklas optiniu tinklu, priėjome liepto galą. Ugdymas – tai tokia plati, mįslinga ir sveiku IT specialistų protu sunkiai suvokiama sritis, kurioje neišvengiamai pasiklystų ir Nacionalinio egzaminų centro žmonės.
Jei ugdymas Lietuvos mokyklose per brandos egzaminus atsiremia į parkerio ir klaviatūros kryžkelę, ar verta stebėtis, kad „dėl sąžiningumo“ pasirinktas kelias vėl veda į spaustuves, kasmet vis saugiau klijuojamus vokus ir egzaminų išvakarėse skaičiuojamus banknotus?
