Rinkimus katastrofiškai laimėjus kandidatei, kuri dar vadinta favorite, o galiausiai – būsima prezidente (čia panašiai kaip kiaušinis iš pradžių virsta baisuokliu ančiuku, o paskiau – prašmatnia baltaja gulbe), atėjo laikas pasvarstyti apie tam tikrus skaičius, paprasčiau vadinamus procentais. Šiuo atveju vienas procentas yra lygus vienai Kelmei, kitaip sakant, ir balsavusių (atsiprašau – rinkusių ir pasirinkusių) piliečių vieno procento žmogiškoji išraiška, ir Kelmės miesto gyventojų skaičius yra vienodas – maždaug dešimt tūkstančių piliečių.
Nors kamuoja porinkiminė dvasios tuštuma, apatija ir kitos parapolitinės depresijos apraiškos, pasistengsiu vengti visokių į tolį vedančių išvedžiojimų. Nerašysiu net tokių statistiškai pagrįstų nesąmonių, kad naują valstybės vadovę visai Lietuvai išrinko vos trečdalis rinkimų teisę turinčių jos piliečių, nes čia, kaip pasakytų vienas buvęs mūsų prezidentas, „vsio zakonno“ – taip ją galėjo išrinkti ir ketvirtadalis plius vienas visų rinkėjų. Koks piliečių sąmoningumas, toks jų ir aktyvumas; koks jų aktyvumas, toks ir rinkimų rezultatas. Visus nusiskundimus ir pageidavimus dabar prašau siųsti raštu.
Šiaudadūšiškai siekdamas suobjektyvinti tolesnes savo manipuliacijas skaičiais, procentais ir kelmėmis, pirmiausia kibsiu į silpniausią (neturiu omenyje jo fizinio pasirengimo) buvusįjį kandidatą – generolą Česlovą Jezerską (0,66%). Jo ir buvusios favoritės (žr. pirmąją pastraipą) gautų balsų santykis – 1 : 100, taigi generolo šalininkų turėtų užtekti ne vienai, kaip jis pats teigia, o šešioms – septynioms naujoms partijoms įsteigti. Tik ar tikrai to reikia, kai šalia voliojasi praktiškai nenaudojama Tautos pažangos partijos iškaba? Greičiausiai taip ir bus, nebent pasikeis ne tik jos pirmininkas (nauju taps Č. Jezerskas), bet ir iškaba (pavadinimas).
Loreta Graužinienė, žvelgiant į stulbinančius jos pasiekimus (3,57%), verta bent jau penkių jezerskų. Kaip debiutantei – visai neblogai, bet jei pašaipusis Viktoras pateks į Europarlamentą, tokia nauja lyderė Darbo partijos nepatemps (arba neištemps – čia jau kaip kam gražiau). Dėkitės, gerbiamieji, prie ko nors, kol dar jus ima. Nors šiaip yra dar to laiko – galima dirbti kaip tik nori dar tris su puse metų.
Kazimiros Danutės sportiniai (atsiprašau – rinkiminiai) rodikliai beveik tokie patys, kaip L.Graužinienės; formaliai žiūrint jie net šiek tiek dailesni (3,86%). Bet tame ir reikalas, kad formaliai žiūrėti niekaip (ir niekam – net pačiai poniai K.Prunskienei) neišeina. Kur gi tai matyta – „Gintarinė ledi“, „Šatrija“, Rusijos kunigaikštienė, Lietuvos premjerė ir be penkių minučių prezidentė (gal dar ką nors pamiršau paminėti) – ir dabar turi lygintis su kažkokia prezidentinio maratono naujoke, „pacanke“ galima sakyti. Viskas – metas į taip sunkiai užtarnautą poilsį...
O štai čia jau rimtas daiktas. Valdemaras Tomaševskis, kaip jį bevertiname, pasirodė tikras prizininkas. Pagalvokite patys: jei Lietuvos lenkai sudaro 7% mūsų šalies rinkėjų, o Vilnijoje, kaip ir likusioje Lietuvoje, balsavo maždaug pusė visų rinkėjų, ponas Voldemaras net idealiu atveju galėjo tikėtis tik kokių 3,5% balsų, o gavo net 4,69%. Apie dvidešimties metų Lietuvos tautinių mažumų integracijos pasiekimus šįkart geriau gal patylėsiu...
Kas atrodo daug ir gerai V.Tomaševskiui – to tikrai nepakanka Valentinui Mazuroniui (6,09%). Tikrai nesitikėjau, kad didžiausios protestinį elektoratą akumuliujančios partijos kandidatas gaus tik tiek, kiek V.Tomaševskis su Č.Jezerskiu kartu sudėjus. Pagaliau aš supratau – taigi tas elektoratas pamatė horizonte naują tvarkos ir teisingumo garantę – buvusiąją favoritę (dar kartą žr. pirmą pastraipą), o meilė, kaip žinia, yra akla. Nieko čia nepadarysi – toks gyvenimas.
Iš pirmo žvilgnio nesuprantamas ir palyginti kuklus socialdemokratų lyderio Algirdo Butkevičiaus rezultatas (11,7%) – juk ši partija kaip jokia kita turi išvystytą narių ir rėmėjų tinklą, sklandžiai (kai reikia) dirbantį partinį mechanizmą ir kitokius resursus, būtinus sėkmingam dalyvavimui rinkiminėje kovoje. Ar iš tikrųjų tokia stipri joje vidinę kovą pralaimėjusių grupuočių destrukcija? Kaip ten bebūtų, labai panašu, kad šitas kandidatas dar primins apie save, ir ne tik rinkėjams.
Pagaliau – apie inauguracijos laukiančią Dalią Grybauskaitę (68,17%). Ką čia daugiau bepasakysi, kai beveik viskas jau surašyta, o kai kas – ir perskaityta. Norėtųsi pamanipuliuoti statistika (ar statistais) ir čia, tik tam dar reikia kai kurių skaičių patikslinimo. Pavyzdžiui, skaičių apie D.Grybauskaitės elektorato dedamasias. Juk akivaizdu, kad yra bent keturi skirtingį jos rinkėjų tipai. Pirmas – „patiklus“ („štai dabar tikrai viskas bus gerai, o visi niekadėjai bus nubausti“), antras - „nesąmoningas“ („aš kaip visi, kaip dauguma“), trečias – „drausmingasis“ („taip liepė partija, kuriai aš priklausau arba kurios lyderiu aš pasitikiu“) ir ketvirtasis – „išprovokuotas“ , arba „pergudrautas“(„nors man daug kas neaišku ir daug kas nepatinka, aš balsuosiu už ją vien tik todėl, kad ją puola ir šmeižia tam tikra žiniasklaida“).
Tokie skaičiai, jei juos pavyktų išgauti, būtų kur kas įdomesni už formalią rinkimų rezultatų statistiką; jie leistų geriau suprasti – kas gi laukia artimiausiu (ir ne tik) laiku mus visus – ir išrinktąją, ir ją rinkusius, ir, kas man įdomiausia, jos nerinkusių. Ir kaip mums visiems šitą stichinę sėkmę išgyventi – su kuo mažesniais nuostoliais, be jokių katastrofų ir manipuliacijų.
