Vytauto Didžiojo universiteto Psichologijos katedros profesorė dr. Liuda Šinkariova primena, kad ligos požymiai užkoduoti jos pavadinime: išvertus iš graikų kalbos, „schizo“ reiškia „skaidau“, o „phren“ – „protas“: „Dažniausiai šis sutrikimas pasireiškia tam tikrų psichikos funkcijų nesuderinamumu, arba disbalansu. Mąstymas ir elgesys tarpusavyje nedera, neatitinka realybės. Liga yra lėtinė, po paūmėjimo etapų ateina ilgesnė ar trumpesnė remisija.“
Pasak L. Šinkariovos, susirgus šizofrenija pamažu nyksta žmogaus susidomėjimas anksčiau mėgta veikla, jis negali sutelkti dėmesio ir tinkamai funkcionuoti socialinėje aplinkoje, mokytis ir dirbti. Neretai prie šių simptomų prisideda ir nerimo sutrikimai bei depresija.
Pasireiškia skirtingai
Nors profesorė sako, kad liga nėra labai paplitusi, vis dėlto jos pasekmės tiek žmogui, tiek visuomenei yra sunkios: „Sergančiųjų šizofrenija gyvenimo trukmė maždaug 12–13 metų trumpesnė. Be to, šie žmonės dažniau serga somatinėmis ligomis, o jų savižudybės net keliolika kartų dažnesnės negu bendrosios populiacijos“, – pabrėžia L. Šinkariova.
Šizofrenija dažniausiai suserga jauni, darbingo amžiaus žmonės, įprastai ji prasideda paauglystėje, iki 30 metų, retesniais atvejais – vyresniame amžiuje. Sutrikimas pasireiškia valios sutrikimais, neadekvačiomis emocijomis, mąstymo nenuoseklumu, haliucinacijomis, kliedesiais ir pan. Profesorės teigimu, nors anksčiau teigta, kad šizofrenija dažniau serga vyrai nei moterys, tyrimai rodo, kad liga tarp abiejų lyčių paplitusi vienodai.
Pastaruoju metu atliktais tyrimais taip pat įrodyta, kad sergantieji patiria ir tokių kognityvinių funkcijų sutrikimų kaip informacijos apdorojimo, darbinės atminties ir kt. „Įrodyta, kad kognityvinių funkcijų sutrikimai yra labai svarbus šizofrenijos simptomas, jis neatsiranda dėl gydymo ir nėra šalutinis efektas kitų simptomų fone. Anksčiau būta prielaidos, kad kognityvinį deficitą gali sukelti neuroleptikai. Dabar jau aišku, kad naujos kartos vaistai yra saugūs“, – tvirtina L. Šinkariova.
Pasak profesorės, kognityviniai simptomai lemia, kaip greitai žmogus atsigaus po ligos paūmėjimo – kuo labiau išlikusi atmintis, mąstymo greitis ir pan., tuo greičiau vyksta reabilitacija ir gydymas.
Sukelia skirtingi veiksniai
L. Šinkariova pabrėžia, kad šizofreniją lemia keturi pagrindiniai aspektai: neurocheminiai pakitimai smegenyse, neurologinio vystymosi trūkumai, genetiniai veiksniai ir aplinka. Aplinkos veiksniai susiję su socialiniais dalykais, kiti aspektai priskiriami biologinėms teorijoms. Tai, kaip konkrečiu atveju žmogui pasireikš šizofrenija, tam tikrus sutrikimo požymius ir ligos eigą lemia pokyčiai skirtingose smegenų srityse. Skirtingiems atvejams gydyti taikomi skirtingi vaistai ir metodai.
„Medikamentų tinkamumas priklauso nuo to, kokios smegenų dalys pažeistos, todėl gydytojai psichiatrai privalo gerai išmanyti kiekvieno preparato pozityvų poveikį, numatyti, kuris geriausiai numalšins psichozę. Šiuo metu naudojami atipiniai neuroleptikai, kurie veikia tam tikras smegenų sritis, neturi stipraus šalutinio poveikio, nesukelia raumenų sukaustymo, kaip anksčiau naudoti tipiniai neuroleptikai. Beje, pastarieji naudojami ir dabar, tik retesniais atvejais. Vaistai skiriami priklausomai nuo to, kokie ligos simptomai dominuoja“, – pabrėžia L. Šinkariova.
Jos teigimu, šiuo metu naudojami atipiniai neuroleptikai nedaro žalos smegenims, prielaida, jog ilgą laiką juos naudojant mažėja smegenų masė, taip pat paneigta atliktais tyrimais.
Be medikamentų, šizofrenijai gydyti gali būti pasitelkiamos įvairios terapijos, o ypač sunkiais atvejais – ir elektros šokas. „Norėčiau pabrėžti: elektrokonvulsinė terapija taikoma tik išskirtiniais atvejais, kai liga nepasiduoda gydymui vaistais. Kodėl kartais pasirenkamas toks, atrodytų, drastiškas šizofrenijos gydymo būdas? Žmogaus smegenyse esama ne visai brandžių neuronų, kurie skleidžia klaidingą informaciją. Taikant elektros šoką, jie pašalinami. Bėda ta, kad naikinant šiuos neuronus sunaikinami ir „geri“, todėl prieš taikant šį gydymo būdą labai svarbu pasverti, kiek naudos ir žalos jis gali atnešti. Jei nauda atsveria žalą, gali būti priimtas sprendimas jį taikyti“, – teigia profesorė.
2006 m.
2008 m.
2010 m.
Gydymo plano laikytis būtina
Anot L. Šinkariovos, kiekvieno žmogaus šizofrenijos eiga labai individuali, paūmėjimo ir remisijos laikotarpiai gali būti labai skirtingi. Kai kurie žmonės hospitalizuojami kone kas keletą mėnesių ar pusę metų, kiti be ligoninės apsieina ir metus ar daugiau. „Ilgiausias laikotarpis, su kuriuo teko susidurti, – dešimties metų remisija. Vis dėlto po šio laiko liga vėl grįžo, epizodas buvo labai ūmus, gydymas stacionare ilgas. Psichiatrams sunku prognozuoti, kas kiek laiko kartosis ligos paūmėjimas. Vis dėlto, jei žmogus atvyksta į gydymo įstaigą kas pusmetį ar dažniau, medikams reikia galvoti apie gydymo pakeitimą arba konstatuoti, kad šiuo atveju ligos eiga kitokia, sunkesnė“, – aiškina profesorė.
Jos teigimu, prasidėjus remisijos laikotarpiui kai kurie žmonės atsisako gerti antipsichozinius vaistus, kuriuos psichiatras skiria kaip palaikomąjį gydymą nedidelėmis dozėmis: „Tai nenuostabu – juk visi vaistus vartojame tik kilus vienokioms ar kitokioms sveikatos bėdoms. Pavyzdžiui, išgeriam tabletę galvai suskaudus, bet nebevartojame vaisto, kai skausmas liaujasi. Kai sergančiojo šizofrenija nebekamuoja ligos simptomai, kai jis nebegirdi balsų, nelieka neadekvačių minčių, jis mano pasveikęs, nemato prasmės toliau vartoti vaistų. Taip susidaro užburtas ratas, liga vėl atsinaujina, paūmėjimas grįžta.“
Profesorė sako, kad įkalbėti žmogų gerti vaistus nuolat nėra lengva. Medikai turėtų daugiau bendrauti tiek su pacientais, tiek su jų šeimos nariais. Pats žmogus privalo suprasti vaistų vartojimo prasmę, turėti motyvacijos.
„Pastaruoju metu atsiranda vis daugiau ir įvairesnių vaistų šizofrenijai gydyti. Kad žmogui jų nereikėtų gerti kasdien, galima rinktis medikamentų injekcijas. Šie vaistai leidžiami kas keletą savaičių ar net mėnesių – tai padeda užtikrinti, kad organizme visada bus reikiamas preparato kiekis. Norėčiau pabrėžti: dažnu atveju liga yra nepagydoma. Kokia bus sutrikimo eiga, lemia ir paties žmogaus požiūris į gydymą. Jis ilgiau galės gyventi visavertį gyvenimą, jei laikysis specialistų sudaryto gydymo plano, vartos paskirtus vaistus“, – sako profesorė.
Padėti ir sau, ir kitiems
L. Šinkariovos teigimu, šizofrenijos diagnozė sukelia didžiulį šoką susirgusiojo artimiesiems. Jie nežino, kaip elgtis su susirgusiu šeimos nariu, kad jam padėtų, o ne pakenktų.
„Šeimos nariai dažnai sutrinka, nežino, kaip bendrauti su sutrikimą turinčiu šeimos nariu, ypač jei liga tik prasideda. Norėčiau pabrėžti: artimieji, aplinkiniai nieku gyvu neturėtų prieštarauti, įrodinėti, bandyti paneigti tai, ką sako žmogus. Suprantama, kad artimiesiems norisi „normalizuoti“ artimojo mąstymą ir suvokimą, bet reikėtų suprasti, kad šios pastangos yra bergždžios. Neįmanoma išbraukti to, kas žmogaus viduje, kas jam tuo metu atrodo svarbu ir tikra“, – pabrėžia L. Šinkariova.
Pasak jos, šizofrenija sergančiam artimajam reikia sukurti labai ramią aplinką, o patį sutrikimą priimti kaip duotybę: „Nesakau, kad reikia taikstytis su kliedesiais ir haliucinacijomis, kartais šizofrenija sergančio žmogaus reakcijos būna labai agresyvios. Tokiu atveju artimieji, aplinkiniai neturėtų skatinti agresijos, pykčio proveržių. Jei liga paūmėja, būtina kreiptis pagalbos į specialistus. Savaime šizofrenijos paūmėjimas dažniausiai nepraeina.“
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.
