Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio skyriaus vedėja G. Mockevičė tv3.lt sako, kad gyventojams nėra dėl ko nerimauti dėl rastų kapaviečių, kurios gali būti iš XV-XVI amžiaus.
„Kol kas dar yra vykdomi archeologiniai tyrimai ir jie nėra atlikti pilna apimtimi. Tačiau šiai dienai yra susiklosčiusi situacija, kad atliekant archeologinius tyrimus buvo rasta 18 kapų. Jie yra dviem sluoksniais, galimai datuotini XV-XVI a., iš anksčiau atliekamų tyrimų ir archeologo komentaro daroma prielaida, kad greičiausiai galėjo būti maro kapai, būtent dėl to, kad vieta yra priemiesčio teritorijoje“, – sakė G. Mockevičė.
Anot Vilniaus teritorinio skyriaus vedėjos, tyrimai vyks ir toliau.
„Kol kas toliau vykdomi tyrinėjimai, atrastos kapavietės ir palaidojimai bus perduoti antropologiniams tyrimams, kurie patvirtintų tiek galimą laikotarpį, tiek tolimesnį istorinį momentą“, – aiškino ji.
Maro aukos ir jų kapavietės iki šiol jaudina pasaulį. Bijoma jas judinti, jos iš tolo apeinamos, apie jas pasakojami įvairūs mitai. Maro protrūkių būta daug ir itin skaudžių, todėl ir maro aukų kapų, matyt, yra daugybė. Bėda, pasak specialistų, yra ta, kad paskutinieji didesni maro protrūkiai Lietuvoje įvyko prieš kelis šimtus metų, todėl kapai sunyko, kaulai sudūlėjo ir liko tik kuklios užuominos apie nelaimėlių amžinojo poilsio vietas bei paveikslai, vis dar nukeliantys į tuos siaubo kupinus metus.
Maro aukų kapai, dar kitaip vadinami maro duobėmis, nusėjo visą Europą. Paryžiaus, Londono ar Italijos miestų bažnyčios, užmiesčio laukai iki šiol slepia tamsias paslaptis. Štai Londono požeminis metro dar ir šiandien slepia ne vieną mitą. Pasak vieno jų, pažvelgus į Londono metro žemėlapį, galime pastebėti tam tikrų keistumų, kai kurios linijos nėra tiesiausiai ar greičiausiai nutiestos, atvirkščiai, jos daro keistus lankus, apylankas ir nelogiškai vingiuoja. Tai ypatingai pastebima pirmosiose, dar XIX amžiuje tiestose metro linijose.
Vilnius nusėtas kapų, kai kurie jų – maro aukų
Lietuvą, o tiksliau Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK), maras pasiekė XIV a. pradžioje. Manoma, kad jį iš Prūsijos ir Livonijos atnešė kryžiuočiai. Tada it lapai žmonės krito Užnemunėje, Mažojoje Lietuvoje ir Prūsijos buvusiose teritorijose. Kitas maro etapas LDK pasiekė iš Lenkijos, ten 1440 m. ir 1451–52 m. siautusi epidemija netruko pasiekti ir mūsų žemes.
Dar vieną maro protrūkį į LDK XVI amžiuje atnešė mūsų teritorijas puolantys totoriai. Maro epidemijos su pertraukomis siautė 1515–16 ir 1530–50 metais. Vien 1571 m. Vilniuje nuo bado ir maro mirė apie 25 tūkst. žmonių.
Dar po poros šimto metų dėl bado, maro ir švedų puolimo LDK prarado pusę savo gyventojų. Tiesa, tai buvo paskutinis tokio masto maro protrūkis Lietuvoje. Nuo XV iki XVIII amžiaus mūsų šalies teritorijoje buvo net 22 maro epidemijos. Daugiausia aukų nusinešė didžiuoju maru vadinamas ligos protrūkis 1710–1711 metais.
Maro aukų kapai jau pilti už miesto sienų, net špitolės ir vienuolynai, kurie prižiūrėjo tokius ligonius, likdavo už miesto sienų.
Dar ir dabar ne viena Vilniaus bažnyčia galimai požemiuose slepia maro aukų kaulus, o akyla akis, išėjusi už Vilniaus Aušros vartų ir paklaidžiojus kiemuose, dar gali rasti mažą Švento Nikodemo ir Švento Juozapo bažnytėlę, paverstą gyvenamuoju namu. Kalbama, kad čia kadaise glaudėsi vienuoliai, tvarkę maro aukų kūnus.
