Tatjanai Pimenovai buvo vos 21 metai. Iki savo 22-ojo gimtadienio jai buvo likę vos penkios dienos. Prieš pusmetį mergina atvyko į Krymą pas savo vyrą, o sužinojus apie nėštumą pas ją atvyko ir jos tėvai – Natalija ir Jurijus.
Sausio 17-osios vakarą mergina pasijuto prastai, jai pakilo nedidelė temperatūra. Į vietinę gydymo įstaigą kreiptis jau buvo per vėlu, todėl šeimynykščiai jai iškvietė „greitąją“. Atvykę gydytojai suleido merginai vaistų ir pasiūlė guldyti į infekcinę ligoninę. Tania atsisakė manydama, kad infekcinė – užkrato šaltinis, bei pasiliko namie.
Jau netoli vidurnakčio mergina pasijuto visai blogai. Temperatūra šoktelėjo iki 39 laipsnių. Šeima ir vėl iškvietė „greitąją“, medikai nėščiąją išsivežė į ligoninę. Artimieji kartu su ja nevažiavo. „Mus užtikrino, kad ją vienareikšmiškai guldys, – pasakojo leidiniui motina. – Todėl nusprendėme jos nelydėti, o atvykti pas ją su pirmaisiais kursuojančiais autobusais“.
Pasirodo, kad ir tokiais atvejais suveikia skurdo faktorius. Nepasiturinti šeima negalėjo sau leisti iš ligoninės grįžti į savo kaimą taksi.
Tania vyrui nuolat telefonu pranešinėjo apie jai atliekamus tyrimus ir apžiūras. Iš Semaško vardo ligoninės, į kurią ji buvo pristatyta, mergina skundėsi, kad atėjusi ginekologė jai iškart pareiškė: „Galvoji, aš tave čia naktį apžiūrinėsiu?“. Ligoninės personalas pradėjo ją varyti lauk, teigdami, kad hospitalizuoti jos nėra būtinybės. Merginos artimieji, susiradę priimamojo telefoną, išgirdo tokius žodžius: „Mes jums kas, viešbutis? Atvažiuokite ir pasiimkite“.
Galų gale Tatjaną trečią ryto išvarė lauk ir palydėjo žodžiais: „Mes taip pat žmonės, mums miegoti reikia“. Nėščioji atsidūrė šaltyje tokia, kokia atvyko į gydyklą – plonomis kelnėmis, striuke ir šlepetėmis. Nusėdo jos telefonas, paskambinti namo ji nebegalėjo. Tania lauke praleido valandą, kol jos nepastebėjo atsitiktinė praeivė.
„Mes buvo susitikę su ja, – pasakojo leidiniui mirusiosios mama. – Ji pasakojo, kad išvydusi tamsioje gatvėje merginą su maišais, striuke ir šlepetėmis, tikriausiai nėščią, priėjo ir paklausė „Ar jums viskas gerai?“ Tania atsakė, kad jai reikia paskambinti. Tuo metu Tanios vyras, Vladislavas, jau apsirengė ir ėjo pėsčiomis greitkeliu į Simferopolį, tikėdamasis pagauti pakeleivingą mašiną. Jis paprašė merginos iškviesti Taniai taksi ir išsiųsti ją į Donskoje, o jis persėstų į mašiną jau pakeliui. Taip mano dukra ir pateko namo.“
Namo nėščia moteris grįžo su 40 laipsnių siekiančia temperatūra.
Artimieji taip ir nesuprato, kokia buvo jos neguldymo į palatą priežastis. Dabar gali tik spėlioti: mergina neturėjo dokumentų – paso ir sveikatos draudimo. Tania tariamai skundėsi, kad Semaško ligoninės priimamajame ją dėl to vadino „bomže“ (nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčiu asmeniu).
Dokumentų Tatjana iš tiesų neturėjo. Pasą, draudimą ir kitus dokumentus ji prarado anksčiau Maskvoje. Pavogtų dokumentų mergina nespėjo, nes pateko į teismo kaltinamųjų suolą. „Ji susitikinėjo su jaunuoliu, jie išsiskyrė ir jis apkaltino ją vagyste, – tokią įvykių versiją pateikė merginos mama. – Teismas pripažino ją kalta ir davė 4 mėnesius. Ji išėjo 2017-ųjų balandį, pareiškė, kad važiuoja namo, o tuomet paskambino jau iš Krymo ir pranešė, kad gyvena pas savo mylimą žmogų, Vladiką, su kuriuo ilgai susirašinėjo“. Ligoninėje su savimi ji ir teturėjo paleidimo iš kalėjimo dokumentus – vienintelius, kurie galėjo patvirtinti jos tapatybę.
Tania bandė užsisakyti naujus dokumentus nuotoliniu būdu, tačiau tarnyboje jai vis sakydavo, kad „užklausa išsiųsta, laukite“. Suprasdama, kad jai netrukus reikės gimdyti, Tania nusprendė grįžti į tėviškę Volgogrado srityje. Tačiau nespėjo: kelionė buvo suplanuota sausio pabaigoje.
Kitą dieną Tatjana pasijuto geriau. Temperatūra nukrito, ji jau galėjo pavalgyti, savarankiškai nueiti į tualetą. Tačiau į vakarą vėl smogė karštis, sutriko šlapinimasis.
Motina nubėgo pas vietos ambulatorijos gydytojus paprašyti, kad šie jos dukrai pastatytų šlapimo kateterį. Tačiau ten jai pareiškė: „Tokios įrangos mes neturime“.
„Atsivežėme mašina į savo namus gydytoją iš ambulatorijos, o po penkių minučių atvažiavo jau „greitoji“, – pasakojo motina. – Tanią ir vėl išvežė į centrinę rajono ligoninę, ten pastatė kateterį. Ji skundėsi pilvo skausmais, o aš raminau: „Šlapimą nuleido, tuoj pasidarys lengviau“.
Iš centrinės ligoninės merginą nuvežė į perinatalinį centrą Simferopolyje. „Ten jai atliko tyrimus, pareiškė, kad gimda užsidariusi, viskas tvarkoje – pasakojo Natalija. – Pradėjo apžiūrinėti vaiką. Tania klausia manęs: „Mama, kas ten matyti?“ Vaikiukas, sakau, rankytės, kojytės. „Kas, mama?“ Sako, mergaitė. Tania apsidžiaugė, nusišypsojo, Vladikas labai norėjo mergaitės. O tada pasakė, kad vaikas, deja, žuvo, neišlaikė aukštos temperatūros.“ Nelaimingą moterį pradėjo ruoštis dirbtiniam gimdymui (buvo 23 nėštumo savaitė). Paėmė tyrimus, paskyrė palatą. „Atvyko Tanios vyras ir tėvas, – pasakojo motina. – Aš atsitraukiau vos minutei, kad duris jiems atidaryčiau, girdėjau, kad ji man šaukė „Mama, kur Vladikas? Mama, mamyte!“ O kai grįžau, ji gulėjo ant gulto, iš nosies bėgo kraujas, o iš burnos pasirodė kruvinos putos. Taip ir nebeliko mano mergaitės“.
Artimųjų teigimu, gydytojai kol kas taip ir nepateikė aiškaus atsakymo, kas nutiko Tatjanai. Perinatalinio centro medikai tik spėliojo, kad merginai galėjo išsivystyti ryškių simptomų neturinti virusinė pneumonija. Apsunkinti jos būklę galėjo išvakarėse patirtas peršalimas.
Šeima jau kreipėsi į teisėsaugą dėl ligoninės darbuotojų veiksmų.
