Prieš 4 metus Greta pateko į žiaurią avariją, po kurios jos gyvenimas kardinaliai pasikeitė. Moteriai reikėjo ne tik kuriam laikui pamiršti mylimą veiklą, bet ir iš naujo mokytis vaikščioti. Vis dėlto šiandien ji – lyg kitas žmogus, o ir gailėtis savęs neturi laiko. Klientės plūsta viena po kitos, o jos darbai – vieni geriausių šalyje.
Dabar esate viena žinomiausių Lietuvos vizažisčių. Tačiau kaip visa tai prasidėjo?
Baigiau dietologijos studijas, tačiau jos manęs „neužkabino“, todėl įstojau į grimo akademiją. Ją baigiau aukščiausiais balais ir iškart pradėjau darbuotis.
Tačiau po pusmečio įvyko autoįvykis, kuriame stipriai nukentėjau. Man lūžo stuburas, reikėjo išmokti iš naujo vaikščioti. Iki to buvo tikrai ilgas kelias, nes vien jau ligoninėje praleidau maždaug pusmetį. Reabilitacija vyksta iki dabar. Iš pradžių Lazdynų ligoninėje gulėjau dvi savaites, po to mane pervežė į Santariškes. Ten stacionare praleidau pusę metų. Vėliau į Santariškes iš namų važinėdavau į reabilitaciją, kad ir toliau stiprinčiau raumenis.
Aš šiek tiek šlubuoju, nešioju įtvarą ant kojos. Dažna mano klientė to nė nepastebi, ypatingai, jei nedėviu įtvaro. Prie klienčių man kažkaip nemalonu – nenoriu, kad manęs kažko klaustų, imtų gailėtis. To daryti tikrai nereikia, tai ėjo ir praėjo – viskas įvyko prieš 4 metus.
Dabar treniruojuosi su treneriu Andriumi Pauliukevičiumi. Prieš avariją labai mėgdavau sportuoti, tačiau po jos man pažeidė viską, kas žemiau juosmens. Kojų raumenys atrofavosi. Tuo metu aš labai mažai svėriau, neturėjau raumenų, viskas buvo sukritę.
Buvote nutolusi ir nuo vizažistės profesijos. Ar tuo metu galvojote, kad dar kada nors grįšite prie mylimo darbo?
Tuo metu tai nebuvo galvoje. Tačiau mamos paprašiau, kad atvežtų lagaminą, kuriame buvo visi mano dažai – jį tiesiog pasidėjau po lova. Norėjau, kad jie būtų šalia. Tačiau niekuomet to lagamino taip ir neišdrįsau atidaryti. Man skaudėjo, nes nežinojau, ar dar kada nors galėsiu dažyti.
Atsigavote vos per pusmetį. Iš kur sėmėtės stiprybės?
Pirmasis pusmetis buvo labai svarbus. Jei žmogus palūžta nepraėjus pusei metų, tada tokių rezultatų gali nė nebebūti. Reikėjo labai susiimti. Man kažkaip pavyko ir nereikėjo nė psichologo pagalbos. Iš tiesų, kai ateidavo psichologė, mes tiesiog kalbėdavome apie nagus, blakstienas. Labai nenorėdavau, kad psichologė lįstų į mano vidų – ji buvo grįžusi iš dekretinių atostogų ir aš jausdavau, kad pati jai padėti galiu labiau, nei ji man. Nenorėjau, kad ji jauktų mano vidų, kažkaip užkrautų.
Buvau labai susiėmusi, o taip pat jaučiau ir didelį palaikymą iš šeimos – jaučiau, kad esu ne viena. Kartu labai jaukiai įrengėme mano palatą. Ten gyvenau viena, nors aplink buvo daug ligonių. Geriausia mano draugė ligoninėje tapo 80 metų močiutė Marcelė – su ja visuomet ir bendravau (šypsosi).
Ar apie šį laikotarpį dar dažnai pagalvojate?
Tikrai ne, atvirkščiai – susimąstau gana retai. Bet kadangi gyvenu už Vilniaus, daug važinėju, turiu daug laiko apie viską pagalvoti. Neseniai susimąsčiau, kad baisu, jog per savo tokį trumpą gyvenimą jau spėjau tiek išgyventi.
Minėjote, kad dabar ir vėl vairuojate. Ar po patirto įvykio nebuvo baisu ir sėsti už vairo?
Labai bijojau, tačiau tada, kai įvyko avarija, vairavau ne aš. Todėl man ir dabar drąsiau, kai vairuoju pati, o ne sėdžiu šalia. Po autoįvykio buvo labai nejauku, bet pagalvojau, kad man tik tiek metų – nejaugi niekada nebevairuosiu? Juk negalėjau leisti sau tokios prabangos. Tiesiog susiėmiau, ir nors bijojau, sėdau ir važiavau.
Kada ir vėl grįžote prie mylimos veiklos – makiažų?
Po to įvykio pirmąją padažiau savo pusseserę Viktoriją. Nusprendžiau, kad privalau išbandyti, ar dar tai sugebu. Po avarijos turėjau lygsvaros sutrikimų, mane mėtė į šonus. Tačiau kai paimdavau teptuką į rankas, iškart imdavau stovėti tiesiai. Kai padažiau pusseserę ir viskas puikiai išėjo, susimąsčiau – kodėl aš ir toliau to nedarau?
Tada ėmiau į namus kviestis mergaites, praktikuotis. Dažiau jas atsirėmusi į sieną – bijojau nugriūti, norėjau, kad ranka nedrebėtų. Iš pradžių dirbau namie, vėliau grįžau į saloną. Visada svajojau, kad mano klientės ateitų pas mane taip, kaip į namus, o salone daug šurmulio.
Pati nuėjusi į saloną jaučiuosi ne savo vietoje, man viskas atrodo netikra, jaučiu būtinybę pasipuošti. O savo salone aš laukiu merginų nors ir su šlepetėmis, chalatu – ir tada jau ruošiu jas šventei. Visada apie tai svajojau pati, todėl ir savo studijoje viską kūriau taip, kad už nugaros nebūtų šurmulio.
Dabar jūsų klientės – vienos žinomiausių Lietuvos moterų. Ar susipažinote su jomis renginiuose?
Į jokius vakarėlius nevaikštau. Tik dabar atrodau geriau. Kai tik išėjau iš ligoninės, mano plaukai buvo labai trumpi, nupešioti – nuolat gulint lovoje jie vėlėsi. Taip pat mane labai bėrė, nes man leido labai daug hormonų. Nemokėjau net vaikščioti. Dirbau grožio srityje, todėl ateiti nupešiotai, šlubuojančiai ir visiškai kitokiai, negu buvau, man atrodė baisu. Galbūt reikėjo visa tai priimt kaip tam tikrą išskirtinumą.
Dabar jau viskas kitaip. Ėmiau jaustis geriau iš vidaus ir po 4 metų pagaliau ėmiau savimi pasitikėti. Tai – darbas su savimi. Man padėjo ir mano klientės. Jos ateidavo labai gražios, aš jas dar pagražindavau, atiduodavau visą save. Supratau, kad ir aš pati viso to noriu. Dabar stengiuosi dėmesį parodyti ir sau. Man neberūpi, kad šlubuoju, kad nebebėgioju.
Per pastaruosius 2 metus labai daug dirba – klientes gražindavau net 12 valandų per parą, nors gaunu invalidumą ir realus mano darbingumas yra tik 35 procentų. Kadangi labai stipriai dirbdavau, neturėdavau jėgų nueiti į kažkokį renginį, o dabar aš dirbu ir toliau stipriai, tačiau ėmiau vienos kitos klientės atsisakyti, kad turėčiau daugiau laiko sau, šeimai. Tai – kitas etapas ir dabar jau galvoju, kad nueičiau prasiblaškyti net į kažkokį renginį.
Vis dėlto kaip tada žinomos moterys Jus rado?
Dirbau salone „Divalta“, kuriame buvo daug žinomų moterų: Oksana Pikul, Sonata Daikerienė, Milita Daikerytė. Kažkodėl man ten nesisekė, todėl supratau, kad reikia kažką keisti, išeiti į kitą aplinką. Tikrai esu priklausoma nuo aplinkos, ramybės.
Iš tiesų žinomų moterų pas save niekuomet nekviečiau – jos mane rasdavo pačios. Pati savęs tikrai nereklamavau. Neseniai dažiausi ir „Instagram“ paskyroje pasidalijau keliais vaizdeliais. Merginos man iškart pradėjo rašyti, todėl susimąsčiau, galbūt tai tikrai įdomu? Gal ateityje užsiimsiu tuo daugiau.
Tačiau manau, kad geriau pradėti nuo nulinio laiptelio ir kilti aukštyn, negu reklamuotis, kai dar nieko nemoki. Tai tiesiog juokinga. Niekada to nenorėjau, todėl siekiau, kad iš pradžių žmonės pamatytų mano darbus. O dabar viskas taip ir apsisuko.
Ar po avarijos pasikeitė žmonės, kurie jus supo?
Jei pasikeiti tu, pasikeičia ir tavo aplinka. Tai – labai natūralu. Turėjau labai gerą draugę, tačiau po avarijos mes labai atitolome. Susipažinau su kitomis panelėmis, su kuriomis man būti malonu, todėl viskas išėjo natūraliai. Aš pasikeičiau, o minėta mano draugė – ne, todėl mūsų santykiai iširo.
Kartais būnu tarp žmonių, bet vis tiek jaučiu vienišumą. Retai noriu žmones prisileisti arti. Daugiausiai laiko praleidžiu su šeima.
Dabar dar ir daug keliaujate.
Taip, dabar galėsime keliauti net ir daugiau, nes jau galiu ilgiau sėdėti. Iš pradžių tai buvo labai sunku, todėl ilgos kelionės, trunkančios 7-8 valandas, aš tikrai būčiau neišsėdėjusi. Apskritai man yra geriau stovėti, nei sėdėti.
