Atostogos būna judrios, sėslios ir įvairios. Jeigu įvairios, vadinasi, kažkiek gulsčios. Garlaiviui besikapstant Nilu aukštyn atsibosta į žiopsoti į krantus. Tada ne nuodėmė ir šiurpalą paskaityti.
Perskaitęs supratau, kad ne be reikalo Vilniaus knygų mugėje iškėlęs virš galvos knygą šūkavau, jog man ne gėda. Knygelė verta to, kad kelios šeimos susimestų po velnio tuziną litų ir visos kartu nusipirktų vieną egzempliorių. O kai visi raštingieji knygą bus perskaitę, ją galima padovanoti vietinės katalikų parapijos skaityklai. Ant viršelio tiktų lipdukas: „Šis bei tas, ko jūs visai nenorite žinoti apie masonus, todėl ir neklausiate“. Jei bus laiko, parašysiu platesnę recenziją.
Žiūrėdamas į Egipto kanalų krantus, tą nesibaigiantį sąvartyną, galvojau, ar tai šaliai gali padėti kokie nors Senovės Slėpiniai, kurių ieško „Paslėpto simbolio“ herojai?
Didžiuma egiptiečių (jų dabar apie 80 mln.) gyvena šonelis prie šonelio maždaug po 5000 žmonių kvadratiniame kilometre. Kasmet jų priauga arti dviejų milijonų. Ir turi jie visai nepaslėptą simbolį: „Alachas didis!“ Penkis kartus per dieną apie tai garsiai šaukia. Bet simbolis – ne koks nors aitvaras. Dėl tu maldų egiptiečiai nei sočiau valgo, nei daugiau geriamo vandens turi. Ekonomika labai priklauso nuo turizmo. Dar ir JAV po kokius du milijardus dolerių pagalbos kasmet atseikėja. Na ir kas? Arba jie su Alacho pagalba galutinai nutryps Nilo krantus ir tada puls savo viešuosius simbolius piršti pasauliui daug įkyriau nei dabar, arba ims tai daryti nelaukdami, kol Nilas virs kanalizacijos grioviu. Vien laiko klausimas. Štai kur tikrasis šiurpalas!
***
