Rugpjūčio 12 dieną (penktadienį), 17 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma Danijos šiuolaikinio meno paroda „Bedlamas. Apie normalumą ir kitas manijas“.
„Bedlamas“ buvo žmonių su protine negalia ligoninės Londone pavadinimas. Aštuonioliktame amžiuje apsilankymas ligoninėje, kur už vieną pensą buvo galima pasižiūrėti „Bedlamo pamišėlių šou“, tapo populiaria Londono gyventojų ekskursija. Per vienerius metus čia apsilankė daugiau nei 100 000 lankytojų. Visiems buvo leidžiama atsinešti lazdas, su kuriomis galėtų baksnoti ir stumdyti įkalintus pacientus. Todėl žodis „Bedlamas“ tapo sumaišties ir bauginančios vietos simboliu.
Parodoje „Bedlamas. Apie normalumą ir kitas manijas“ aštuonios menininkės savo darbuose tiria beprotybės ribas ir kritiškai vertina normalumo sąvoką. „Savo sveiko proto neįrodysite užrakindami kaimynus“, – sakė Dostojevskis, tačiau jei pažvelgsime į beprotybės vertinimo istoriją, pamatysime, kad daugelis mokslininkų iš tikrųjų siekė ginti ir saugoti normalumą (ir sveiką protą) izoliuodami ir užrakindami tuos, kurie buvo kitokie, nepaisant to, ar skirtumas buvo religinis, politinis, seksualinis, etinis ar protinis. Pasak prancūzų filosofo Foucault, beprotybės istorija yra būdas suprasti visuomenę. Pažymėdami kitus pavojingais, pamišusiais arba visiškai išprotėjusiais, sustipriname visuomenės normalumo apibrėžimą.
Tą pačią tendenciją galime pastebėti ir šiais laikais. Mes gyvename žiniasklaidos kuriamos realybės idėjomis. Taigi turime užduoti sau keletą klausimų apie tai, kas yra normalumas? Kas jį nustato ir kur yra ribos? Pačiu patogiausiu eterio metu televizija mus linksmina programomis, kurios yra keistas pamišėlių šou ir muilo operų, subjaurotųjų ir nelaimingųjų istorijų mišinys, pagardintas siaubo pasakojimais, demaskuojančiais nenormalumą. Sėdėdami ant sofų mes galime juos šnipinėti ir rodyti pirštais bei dar kartą įsitikinti savo normalumu. Tai nedaug kuo skiriasi nuo „Bedlamo pamišėlių šou“.
Eksponuojami kūriniai
Parodoje „Bedlamas. Apie normalumą ir kitas manijas“ aštuonios menininkės savo darbuose skirtingais aspektais analizuoja normalumo sąvoką. Pavyzdžiui, Nannos Gro Henningsen instaliacija „Iškreiptas beprotybės žvilgsnis„ (angl. „Twisted Gaze of Madness“) nukelia į Salpêtrière psichiatrinę ligoninę Paryžiuje. Dalį instaliacijos sudaro fotografijos, kurios yra sukurtos naudojant originalias ligoninės pacienčių nuotraukas. Jeanette Land Schou ir Karen Gabel Madsen demonstruoja instaliaciją sukurtą iš rūbų, paimtų iš Sct. Hans psichiatrinės ligoninės. Bodil Brem įnašą sudaro serija piešinių, pavadintų „Suspaustas Aukso amžius“ (angl. „Komprimeret Golden Age“).
Vicky Steptoe piešti portretai primena apie mūsų vidinio pasaulio atspalvius. Pernelle Maegaard tapo įvairias figūras žmonių namuose: tualete, miegamajame, apleistose vietose ir viešojoje erdvėje. Ninos Marie Kleivan video darbų serijoje vaiduokliškos figūros pasirodo su Adolfo Hitlerio veidu ant baltų klostėtų popierinių nosinaičių. Audio įraše vyriškas balsas išsako emocionalius teiginius, kurie paprastai priskirtini moteriškam naratyvui. Pagaliau Lottes Tauber Lassen video darbą inspiravo 9455 smegenų kolekcija, laikoma Århuso psichiatrinėje ligoninėje. 1945–1982 m. tos smegenys buvo surinktos iš ligoninėje mirusių pacientų.
Parodoje dalyvaujančios menininkės: Nanna Gro Henningsen, Nina Maria Kleivan, Lotte Tauber Lassen, Pernelle Maegaard, Vicky Steptoe, Karen Gabel Madsen, Bodil Brems and Jeanette Land Schou.
