Po ilgokos pertraukos į muzikos sceną sugrįžęs legendinės grupės „Fojė“ lyderis Andrius Mamontovas džiaugiasi su bendražygių komanda surengęs koncertinį turą per Lietuvą. Andriaus nuotaika pakili — įrašytas naujas albumas, publika priima šiltai, o ir Kalėdos — jau čia pat.
Dievas — pagal žmogaus gyvenimą
— Kas šiuo metu tau svarbiausia, kuo gyveni?
— Dabar visas dėmesys skirtas koncertiniam turui, kuris tik prasidėjo. Kadangi aš nesirodžiau scenoje metus, pasiilgau koncertų. Tyčia padariau tokią pauzę. Visa, kas susiję su kūryba, neturėtų virsti rutina, todėl reikia gaivaus jausmo — padarai pertrauką, kad grįžtum su nauja nuotaika.
— Ar visas dainas naujam albumui parašei pats?
— Dainas jam kūriau pastaruosius dvejus metus. Visada dainas rašau pats, kitaip nemoku. Esu bandęs rašyti dainas pagal kažkieno žodžius, bet iki galo savęs nejaučiu. Norisi išsakyti savo mintis ir groti muziką, kuri pačiam patinka.
— Scenos bendražygius pristatai kaip profesionalius muzikantus...
— Grupės sudėtis pastovi nuo 2005 metų. Po „Fojė“ iširimo keitėsi vienas kitas muzikantas. Ilgiausiai mano solinės karjeros metu kartu groja būgnininkas Meinardas Brazaitis. Eimantas Belickas, anksčiau grojęs grupėje „Airija“, — fenomenalią muzikinę atmintį turintis atlikėjas, kurį vadinu žmogumi magnetofonu. Jauniausias komandos narys bosistas Tomas Andrijauskas — pritapo labai natūraliai. Su Arnoldu Lukošiumi mes kartu mokėmės mokykloje nuo antros klasės, o grojame nuo 1983 metų.
— Albumo pavadinimas „Elektroninis Dievas“ — ironiškas?
— Šiek tiek provokacinis. Niekas aiškiai nežino, kas yra Dievas. Dažniausiai Dievu vadinama aukštesnioji jėga, kurios mes negalime nei paaiškinti, nei apibrėžti. Bet žmonės linkę nepaaiškinamus dalykus įsivaizduoti konkrečiu pavidalu. Skirtingos religijos turi skirtingus Dievo pavidalus, kuriems meldžiasi.
Tie, kurie gyveno dykumose, turėjo dykumų Dievą, kurie kalnuose — kalnų, kurie prie jūros — jūros, kurie miškuose — turėjo miškų Dievą. Žmogus susikuria Dievo paveikslą pats ir pagal tai, koks jo gyvenimas. Dabar mes visi gyvename elektroninėje erdvėje, ir Dievas turėtų būti elektroninis. Aišku, kad yra kuriančioji jėga — mes ją jaučiame, ji yra visur, persmelkia viską, bet kas tai, greičiausiai, mes niekada ir nesužinosime. Tiesiog kviečiu padiskutuoti apie tai.
— Kodėl leidi naujas dainas laisvai parsisiųsdinti iš interneto?
— Albumą galima įsigyti koncertų metu. Jis tampa suvenyru, nes jaunoji karta muzikos klauso per kompiuterį. Muzika žmones pasiekia internetu — nori nenori technika keičiasi. Buvo Edisono aparatas, po to — plokštelės, magnetofono juosta, kompaktiniai diskai, dabar yra tiesiog elektroninis failas — tai nekeičia pačios muzikos esmės. Mes vis tiek klausome, muzika mums reikalinga. Būtų keista laikytis seno modelio ir tikėtis, kad jis veiks.
— Koks tavo klausytojas — jaunesnis, panašaus amžiaus, vyresnis?
— Koncertuose galima pamatyti nuo vaikų, paauglių iki garbaus amžiaus žmonių. Man tai labai patinka — neskirstau žmonių pagal jų amžių. Arba randi bendrą kalbą su žmogumi, arba ne, neprikausomai, ar jis vyresnis, ar jaunesnis. Su klausytojais tas pats — dainuoju tiems, kurie nori mane girdėti. Pats, bėgant metams, atrandu daugiau gyvenimo džiaugsmo.
Laukia Kalėdų ir kelionės į Honkongą
— Kas suteikia stipresnių išgyvenimų — muzikavimas ar, pavyzdžiui, Hamleto vaidmuo E. Nekrošiaus spektaklyje?
— Daugiau džiaugsmo suteikia ir daugiau iš publikos į tave grįžta koncertų metu. Po koncerto esi pripildytas. Po spektaklio — išgręžtas, energija teka iš scenos į salę.
Bet spektaklyje būna momentų, kai visiškai pamiršti save, įsikūniji į personažą. Po kurio momento tarsi atsibundi ir pagalvoji, kad tikrai buvai iškeliavęs. Tokius momentus galima pavadinti nušvitimo akimirkomis.
Koncerto metu pasineri į muzikos atmosferą, o per spektaklį staiga ne tik žiūrovui, bet ir pats sau atveri netikėtus dalykus. Sunku palyginti, nes tai — labai skirtingi žanrai.
Šiuo metu kuriu muziką naujam E. Nekrošiaus spektakliui. Tai leidžia pabėgi nuo dainų rašymo. Muzikinio takelio kūrimas, muzikinės temos, kurios papildo personažus — su teatru palaikau ryšį ir per muziką.
Teatras — žiauri vieta psichologine, energetine prasme, bet E. Nekrošius — išimtis, pas jį sutikčiau dirbti.
— Ką šiemet dar žūtbūt privalai padaryti?
— Suplanuoti koncertai — nelabai ką dar galėčiau nuveikti. Metų užsibrėžtus planus esu įvykdęs ir labai laukiu, kada su šeima skrisime sutikti Naujųjų į Honkongą. Negaliu paaiškinti, kodėl šis miestas man taip patinka. Yra kelios vietos pasaulyje, į kurias atvykęs jautiesi tarsi sugrįžęs namo. Honkonge buvau keturis kartus, ir šiame mieste viskas atrodo idealu.
Milžiniški miestai užburia, bet, tarkime, Niujorke jau po kelių dienų pavargsti — jis toks intensyvus, o Honkongas, nors didžiulis, nevargina. Net architektūros vadovėliuose jis pristatomas kaip vienas geriausiai pasaulyje suplanuotų miestų — jame neįmanoma pasiklysti. Gal Honkongas traukia, nes ši vieta tinka energetiškai.
— Ar Kalėdų artėjimo metas tau ypatingas?
— Tai — su gamtos ciklu susijęs laikas. Kalėdos — sena šventė, kuri pažymi momentą, kada dienos pradeda ilgėti, o būdami gamtos dalimi mes tai labai stipriai jaučiame. Iki Kalėdų laikas yra tamsiausias, o dienos — trumpiausios. Laukiu ir šventės, ir virsmo, kai šviesos daugėja.
Mes — viena iš nedaugelio tautų, išsaugojusių archaišką šventės pavadinimą. Žodis „Kalėdos“ kildinamas iš slavų kalbos žodžio „kaleso“, reiškiančio ratą, metų apsisukimą.
Kitos tautos pakeitė šventės pavadinimą į krikščionišką, man — gražiausia Kalėdų senoji prasmė — apsisusukusio rato šventė.
Irena BUDRIENĖ
