Nors žmonės įprato keliauti po pasaulį kaip po savo kiemą, tačiau atsipalaiduoti neverta – bent jau jūrose ir vandenynuose vėl nesaugu, kaip ir prieš keletą amžių. Plačiuosiuose vandenyse siautėja laivus grobiantys, plėšiantys ir įkaitais įgulas imantys šiuolaikiniai piratai.
Tūkstančiai nusikaltimų
Dar 1982 metais Jungtinių Tautų organizacijos parengtoje Jūrų teisės konvencijoje sakoma, kad piratavimas – tai prieš laivus bei jų įgulą, savininkus nukreipti smurto, įkalinimo, suniokojimo, apiplėšimo veiksmai.
Londone įsikūręs Jūrų saugumo komitetas (JSK) kas mėnesį išplatina pranešimą apie piratavimą ir laivų apiplėšimus. Pernai buvo įvykdyta beveik 300 plėšimų. Tai beveik 60 atvejų daugiau nei 2004 metais. Per išpuolius žuvo 16 ir buvo sužeisti 52 žmonės. 193 įvairių laivų įgulos nariai buvo paimti įkaitais. Nuo 1984 metų, kai buvo įkurtas JSK, užregistruota daugiau kaip 4 tūkst. laivų apiplėšimų. Tačiau šie duomenys nėra tikslūs, nes neretai piratų užpultų laivų savininkai nesikreipia į teisėsaugininkus.
Tradicijos ir skurdas
Šiuolaikiniai piratai dažniausiai siaučia trečiojo pasaulio valstybių vandenyse. Nesaugiausiomis laikomos Pietryčių Azijos, Rytų Afrikos bei vakarinės Pietų Amerikos pakrantės. JSK duomenimis, pernai dažniausiai piratų taikiniu tapdavo Indonezijos, Malaizijos, Bangladešo ir Šri Lankos vandenyse plaukiojantys laivai. Čia įvykdyta daugiau kaip pusė visų piratavimo nusikaltimų.
2005 metais Pietryčių Azijoje užregistruota per šimtą piratų apiplėšimų. Nedaug nuo Pietryčių Azijos regiono atsilieka ir Rytų Afrikos Jemeno, Somalio, Nigerijos valstybių vandenys. Čia įvykdyti 49 užpuolimai, Vakarų Afrikoje – 23. Piratai yra rimta problema ir Pietų Amerikos šalims. Karibų jūros baseine, prie Brazilijos, Peru krantų piratai surengė 46 plėšimus. Indijos vandenyne, netoli Bangladešo piratai apiplėšė daugiau kaip 50 laivų.
Šiuolaikinių piratų veiklą keliolika metų tyrinėjantis Klausas Hympendahlis piratus dalija į dvi kategorijas. „Vieni piratai veikia tose teritorijose, kuriose susiformavusios kelių šimtmečių piratavimo tradicijos. Kiti piratais tapo dėl skurdo“, – įsitikinęs kelių knygų apie šiuolaikinius piratus autorius.
Prie senas piratavimo tradicijas turinčių regionų jis priskiria Pietryčių Aziją, taip pat rytinę Afrikos pakrantę. Dėl skurdo piratauti pradėjo kai kurie Brazilijos, Venesuelos, Nikaragvos, Hondūro, Gvatemalos ir Ekvadoro gyventojai.
Šimtametė istorija
Piratavimas – senas reiškinys. Tyrinėtojai spėja, kad pirmieji piratai puldinėti jūroje plaukiojančius laivus pradėjo prieš kelis tūkstantmečius prieš Kristų. Nuo piratų kentėjo senosios Egipto, Graikijos ir Romos imperijos. Piratų grobiu buvo tapęs net vienas garsiausių Romos imperatorių Gajus Julijus Cezaris. Tiesa, tada dar jis nevadovavo valstybei. G. J. Cezarį pagrobę piratai pareikalavo didelės išpirkos. Išsipirkęs laisvę būsimasis imperatorius surinko nedidelę kariuomenę ir sumušė jam laisvę atėmusius grobikus.
Skandinavijos piratais vadinami vikingai iš jūros nuolat puldinėdavo dabar Didžiajai Britanijai priklausančias salas. Piratai senovėje siautėjo ir upėse. XIV amžiuje garsiausi buvo Volgos ir Kamos upėse plėšikavę uškuinikai.
Didžiąja piratų era laikomi XVI–XVII amžiai. Tuomet garsėjo Karibų jūros piratai, kurių taikiniu tapdavo iš Amerikos auksą į Didžiąją Britaniją, Ispaniją, Olandiją ir Prancūziją gabenę laivai.
Tipiniai senovės piratų laivai
Piratauja Europoje
Šiuolaikiniai piratai siaučia ne tik Pietų jūrose. Jų pasitaiko ir Europos vandenyse. Vasario mėnesį Šiaurės jūroje, prie Belgijos krantų, buvo užpultas ir apiplėštas Liberijoje registruotas laivas.
Tuomet prie netoli Antverpeno uosto plūduriavusio laivo naktį priplaukė nedidelė jachta. Iš jos į laivą įsiveržė grupė kaukėtų ir ginkluotų vyrų. Jie surišo įgulos narius ir antrankiais prie laivo prirakino kapitoną. Per keliolika minučių plėšikai išplėšė laive buvusį seifą, apšvarino įgulos narių kajutes.
Rizikos regionais netoli Europos krantų yra laikoma pakrantės linija nuo Albanijos iki Graikijai priklausančios Korfu salos. Pavojingi ir Maroko vandenys. Čia piratų taikiniu dažniausiai tampa Viduržemio jūra plaukiojančios prabangios turtuolių jachtos.
Pastaruoju metu ypač pavojingos tapo Afrikos pakrantės, kuriose vykstančios istorijos nuskamba per pasaulinę žiniasklaidą.
Atviroje jūroje prie rytinės Afrikos pakrantės siaučia piratai
Vieną gražų balandžio mėnesio rytą granatų apgadintas ispanų žvejybos laivas Playa de Bakio lėtai įplaukė į rojaus kampelį – Port Victoria Seišeliuose. Jo 26 žmonių įgula buvo sukrėsta. Ispanų kariniu lėktuvu nuskraidinti į Ispaniją jie trumpam išgarsėjo: Somalio piratai savaitę žvejus laikė įkaitais ir į laisvę paleido, kai pažeidžiant Ispanijos įstatymus buvo sumokėta – tokie sklido gandai – 1,2 mln. dolerių išpirka.
Didelis pramoninis laivas – seineris su tinklo sėdžia – buvo lengvas grobis. Piratai puolė greitaeigiu kateriu, kurį paleido anksčiau užgrobtas Azijos žvejybos laivas, skirtas žvejybai ūdomis. Atsidūrę laive, įgulą jie sugraudino pasakojimais apie jų kaimuose siaučiantį badą. Kai kuriems ispanams jų pagailo. Vienam piratui nusivilkus marškinius, pasirodė, kad „jis buvo vieni kaulai, išvis jokios mėsos“, teigė įgulos narys baskas. Daug mažiau ispanai liko sužavėti, kai piratai jiems pagrasino kulkosvaidžiais ir peiliais. „Gyvybę jie vertino mažiau nei tarakonus“, – sakė škiperis.
Laivas Indijos vandenyne gaudė dryžuotuosius tunus, kurie naudojami sumuštiniams ruošti. Kritikai teigė, kad jis buvo per arti Somalio vandenų, bet laivo lagas užfiksavo, kad puolant piratams nuo Somalio krantų jis buvo nutolęs per 247 jūrmyles ( 457 km) – ganėtinai toli už išimtinės ekonominės zonos, kuri tęsiasi 200 jūrmylių nuo kranto. Ispanija prieš dvejus metus uždraudė savo žvejams įplaukti į Somalio vandenis. Jei laivas būtų įplaukęs į šiuos vandenis, būtų nebegaliojęs jo draudimas.
Žvejybai ūdomis skirti laivai, kurie yra gana maži ir prigrūsti ledo, nelegaliai žvejoja Somalio vandenyse, ypač nuo spalio mėnesio, kai musonai ten suveja tunus iš viso Indijos vandenyno. Jų žvejai stengiasi pagauti kelias tonas vertingesnių rūšių – vadinamų didžiaakių ir geltonpelekių – tunų, o didesni seineriai, tokie kaip Playa de Bakio, kurių dauguma yra iš Europos, už Somalio vandenų susišluoja šimtus tonų mažiau vertingų dryžuotųjų tunų. Daugelis sukčiaujančių laivų, skirtų žvejybai ūdomis, yra iš Taivano ir Indonezijos; kiti iš Šri Lankos, Tailando ir kitų šalių. Neaiškiai pažymėtą savo laimikį jie perduoda didesniems krovininiams laivams ar paperka pareigūnus, kad galėtų nelegaliai iškrauti jį Afrikos uostuose. Indijos vandenyne tokių netikrinamų ir nesusekamų laivų galėtų būti maždaug tūkstantis ar daugiau. Kai kurie perka leidimus iš Somalio karo vadeivų. Kai kurie apginkluoja savo laivus priešlėktuviniais ginklais, pakankamai dideliais tam, kad besiartinantį piratų luotą nusprogdintų nuo vandens.
Piratų vėliava Somalio stiliumi
Šie vadinamieji „bio-piratai“ Afrikos vandenyse naikina vertingus atsinaujinančius išteklius. Įprastesni piratai laivus terorizuoja viename dažniausiai naudojamų vandens kelių. Visi į pietus vykstantys laivai, praplaukę Sueco kanalą, turi laviruoti tarp žlugusios Somalio valstybės ir Jemeno, kur stiprėja pilietinė nesantaika, plytinčiais vandenimis. Dabar tai vienas pavojingiausių pasaulyje kelių. Tarptautinis laivybos biuras (International Maritime Bureau) laivams pataria nuo Somalio laikytis 200 jūrmylių atstumu. Kaip rodo Playa de Bakio užpuolimas, tai dar nėra pakankamai toli.
Praeitais metais čia užregistruota bent 50 piratų išpuolių; sumokėjus išpirką, apie kai kuriuos išpuolius nepranešama. Šių metų skaičiai gali būti dvigubai didesni. Neseniai per 10 dienų laikotarpį išlaisvinta po vieną Ukrainos ir Vokietijos laivą – manoma, Somalio piratams sumokėjus atitinkamai 800 tūkst. ir 750 tūkst. dolerių. Piratavimas Indijos vandenyne neabejotinai plinta. Tanzanija praeitais metais pranešė apie 14 netoli jos krantų įvykusių išpuolių. Pareigūnai iš Komorų salų teigia, kad piratai ruošiasi jų šalį naudoti puldinėdami Mozambiko sąsiauriu plaukiančius tanklaivius.
To išvengti brangiai kainuoja. Kapitonas Twalib Khamis, Mombasos uosto – daugiausia laivų Kenijoje (ir Rytų Afrikoje) priimančio uosto – viršininkas, teigia, kad norint išvengti piratų per Adeno įlanką į Mombasą plaukiantiems konteinervežiams kelionė pailgėja dviem ar trimis dienomis. Tokiu atveju išaugančios draudimo įmokos dar labiau pakelia kainas. Esama ir šalutinio poveikio: pavyzdžiui, daugelio kruizinių laivų kapitonai jaučiasi privalą visiškai aplenkti Rytų Afriką.
Bet didžiausia piratų auka yra pats Somalis. Maždaug 2,6 mln. iš 8 mln. šalies gyventojų yra priklausomi nuo maisto pagalbos, kuri atvežama jūra. Ligšiol laivus, pagal JT Maisto programą gabenančius maistą iš Mombasos į Somalio sostinę Mogadišu, lydėjo prancūzų, danų ir olandų kariniai laivai, bet tai trapi tiekimo linija. Gegužės mėnesį Jordanijos krovininis laivas Victoria, gabenanęs cukrų perkeltiesiems asmenims, dingo 56 km ( 35 mylių) atstumu nuo Mogadišu – jį išlaisvino po savaitės. JT sunku surasti laivų savininkų, norinčių rizikuoti be ginkluotos palydos.
1991 m. Somalyje prasidėjus pilietiniam karui, kai kurie somaliečiai ėmė plėšti atsitiktinius mažus žvejybos laivelius. Šiandien piratai yra daug modernesni ir geriau organizuoti – jie turi galingus greitaeigius katerius, sunkiosios ginkluotės, satelitinę įrangą, didesnius laivus, iš kurių galima rengti išpuolius, atviroje jūroje ir derybininkų užsienyje, kurie tvarko reikalus dėl išpirkos. Didesnius laivus jie puola naktį, dangų nušviesdami trasuojančiomis kulkomis, sunkiųjų kulkosvaidžių ir granatsvaidžių ugnimi.
Užgrobti laivai dažniausiai plukdomi Somalio vandenimis tol, kol sumokama išpirka. Danų ledlaužis Svitzer Korsakov, plaukęs į Kamčiatką Rusijos Tolimuose Rytuose, jį užgrobus piratams, neseniai šešias savaites praleido netoli Somalio krantų; jo įgula buvo maitinama ožkų, pargabentų iš sausros nualintos pakrantės ir skerdžiamų laive, mėsa. Neseniai išlaisvintas ukrainiečių laivas laikytas beveik septynias savaites.
Nušluokite juos nuo vandens paviršiaus
Birželio mėnesį vienbalsiai priimta Prancūzijos ir Jungtinių Valstijų pasiūlyta JT Saugumo Tarybos rezoliucija leido kitų šalių karinio jūrų laivyno laivams vytis piratus Somalio vandenimis ir, esant reikalui, juos paskandinti. Bet dauguma somaliečių yra nelinkę bendradarbiauti. Silpna jų valdžia nepajėgia kovoti su piratais tokiose vietose kaip Haradheere centriniame Somalyje, iš kur dauguma jų kilę. Somalyje klausiama, kodėl JT taip susirūpinusios užsieniečių likimu jūroje, kai ji taip mažai padeda somaliečiams sausumoje.
Bet kokiu atveju Somalis nėra vienintelė piratų bazė. Jie atplaukia ir iš Jemeno. Piratai iš abiejų šalių susivienijo su kitose Afrikos dalyse įsikūrusiomis kontrabandininkų gaujomis, prekiaujančiomis dramblio kaulu, raganosių ragais ir deimantais iš Afrikos gilumos, teigia JT kovos su brakonieriavimu ekspertas Christian Nelleman. Draudžiamos prekės pervežamos per Somalį, toliau keliauja į Jemeno uostus, tokius kaip Mukalla ir Balhaf, o iš ten – per raižytus Hadhramaut kalnus Jemene ir tuomet įvairiais keliais į Kiniją.
Iki šiol užsienio karo laivynus lydėjo tik atsitiktinė sėkmė. Kiek anksčiau šiais metais piratai užgrobė prancūzų jachtą Le Ponant su 30 žmonių įgula, plaukiančią iš savo žiemojimo vandenų Seišeliuose į Viduržemio jūrą. Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy įsakė Džibutyje dislokuotiems prancūzų komandosams imtis veiksmų. Buvo sumokėta 2 mln. dolerių išpirka. Piratai išlaisvino jachtą ir išsisklaidė. Prancūzų sraigtasparnis vieną grupę, lekiančią džipu per Somalio dykumą susekė, pašovė ir išdavė Prancūzijai, kur jie turi būti teisiami.
Vakarų žvalgybos tarnybos ne tiek nerimauja dėl pasaulyje augančių laivininkystės kaštų, kiek dėl galimybės, kad piratai gali užmegzti ryšius su islamo teroristais ar patys jais tapti. Amerikiečiai moka Londone įsikūrusiam laivininkystės laikraščiui Lloyd's List už duomenis apie laivų judėjimą šiame regione. Jie sugavo pagrindinį al-Qaeda išpuolių jūroje organizatorių Abd al-Rashim al-Nashiri ir siekia, kad jam būtų paskirta mirties bausmė. Jis kaltinamas organizavęs išpuolius prieš USS Cole Adene 2000 m., kuomet žuvo 17 amerikiečių jūrininkų, ir prieš prancūzų tanklaivį Limburg 2002 m. Sustiprinta Adeno ir Mombasos uostų apsauga.
Afrikos šalių vyriausybės turi suprasti, kad pačios turės pasistengti. Rytų Afrika neturi nė vieno geros būklės karo laivo. Tanzanijos karo laivyno vadas brigados generolas Said Omar teigia, jog jo flotilė niekad nepasiekia atviros jūros; ji plaukioja 20 jūrmylių atstumu nuo kranto. Paprašytas apibūdinti savo laivus, jis liūdnai nusijuokia: „Laivus? Mes neturime laivų. Turime labai senus, labai mažus katerius.“ Tanzanijos laivyno policijos vadas Peter Kivuyo sako, kad jo pajėgos gali nuplaukti penkias jūrmyles nuo kranto, „jei bangos nedidelės“. Jo vyrai netgi neturi žiūronų. Prezidentui George Bush kiek anksčiau šiais metais aplankius Tanzaniją buvo užsiminta – kol kas nesėkmingai, – kad praverstų keletas greitaeigių gaudomųjų katerių.
Afrika turėtų imtį pavyzdį iš Pietų Afrikos – vienintelės žemyno pakrantės valstybės tarp Raudonosios jūros ir Gerosios vilties iškyšulio, kuri turi tinkamą karinį laivyną. Vakarų vyriausybės neatrodo nusiteikusios investuoti į priemones kovoti su piratais. Kol kas vis daugiau mirčių nusinešančiame ir daug kainuojančiame žaidime piratai, atrodo, pirmauja.
Situacija nevaldoma
Specialistai nesiryžta spėti, kiek šiuolaikinių piratų gali siausti įvairiose pasaulio jūrose. Jų skaičius nuolat kinta. Dažniausiai piratai veikia nedidelėmis grupėmis nuo 5 iki 20 žmonių. Mažesnės grupės puldinėja mažus laivus, siekdamos pasipelnyti. Tokie piratai veikia spontaniškai. Jų taikiniu gali tapti bet kuris jiems įkandamas laivas. Jie dažniausiai būna ginkluoti peiliais, medinėmis ar metalinėmis lazdomis.
Keliolikos piratų įgula imasi stambesnių operacijų. Tokie veikia profesionaliau, organizuotai, dažniausiai jų plėšimai būna iš anksto suplanuoti. Šių piratų taikiniu tampa didesni svarbius krovinius gabenantys laivai, taip pat įgulos iš turtingų šalių. Šios plėšikų grupės paprastai būna ginkluotos šautuvais.
Pusiau oficialiais, kitaip – kariniais, piratais vadinami jūrų plėšikai kelia daugiausia rūpesčių. Kinijoje, Indonezijoje, Somalyje į piratų gaujas susijungia kariūnai, policininkai ar karo vadai. Jie laivus stabdo ir į juos patenka kaip oficialūs pareigūnai, tačiau vėliau paaiškėja, kad tai – piratai.
Šiuolaikiniai jūrų plėšikai išvaizda vargiai primena romanuose aprašytus senovės piratus, kuriems vietoj rankos – kablys, koją atstoja medinis ramstis, juodas raištis dengia išmuštą akį, ant peties čiauška papūga, o rankoje tvirtai suspaustas butelis romo.
Nuo taikių laivų nesiskiria ir plėšikų laivės. Jie nebekelia grėsmingų juodų vėliavų su kaukole kaip senovėje. Dažniausiai, kad nesukeltų įtarimų, šiuolaikiniai piratai naudojasi valtimis arba nedideliais žvejybiniais laivais. Ruošdamiesi operacijoms piratai pasitelkia naujausias technologijas. Norėdami nustatyti tikslias laivo koordinates, sužinoti, kokį krovinį jis plukdo, jūrų plėšikai naudojasi palydovinės komunikacijos tinklais, mobiliaisiais telefonais ir kt.
Ir grobia, ir plėšia
Jūrų piratų padaryta žala, įvairiais skaičiavimais, kasmet siekia 13–16 mln. JAV dolerių. Šiuolaikiniai piratai dažniausiai grobia laivų įgulas ir reikalauja išpirkos, plėšia, grobia arba skandina laivus.
Rytų Afrikos vandenyse plėšikaujantys piratai dažnai užsiima laivų įgulų grobimu. Prieš porą mėnesių prie Nigerijos krantų buvo užpultas Indijoje registruotas laivas. Naktį įsiveržę ginkluoti piratai užgrobė laivą ir įkaitais paėmė daugiau kaip 20 įgulos narių. Pusantro mėnesio laivas plūduriavo apsuptas pakrančių apsaugos pareigūnų bei policininkų.
Iš pradžių pagrobėjai reikalavo 5 mln. dolerių už Indijos jūreivius. Matydami, kad tokios sumos išpešti nepavyks, jie ją vis mažino ir galiausiai nusileido iki pusės milijono. Tačiau piratams nepavyko praturėti. Ėmus trūkti gėlo vandens jie pasidavė.
Seniau piratai garsėjo kaip auksą ar kitas brangenybes gabenančių laivų medžiotojai. Dabar jie dažnai plėšia bet kuriuos kelyje sutinkamus ir lengvai prieinamus, apsaugos neturinčius laivus.
Neseniai jūrų plėšikų taikiniu tapo Malaizijos vandenyse plaukusi aplūžusi žvejybinė barža. Po pietų kapitonas pamatė, kad prie jo laivo artinasi kelios valtys. Arčiau priplaukę ginkluoti vyrai nusitaikė į įgulos narius ir įsiveržė į nedidelį laivą. Surišę įgulą piratai pavogė degalų atsargas, išmontavo ir išsivežė kelias laivo variklio detales.
Prie Peru siaučiančių piratų taikiniu tapo laivas – iš jo pagrobta gelbėjimosi įranga. Kapitono kajutėje buvusiame seife padėtos nemažos pinigų sumos plėšikai kažkodėl nelietė.
Pagalbos sulaukia ne visada
Dauguma piratų užpuolimų yra neišaiškinami. Šalyse, kurių vandenys dėl nuolatinių piratų išpuolių nėra saugūs, yra įsteigta nemažai kovos tarnybų, tačiau jos ne visada efektyvios. Dažnai atsitinka taip, kad piratų puolami laivai radijo bangomis kreipiasi pagalbos į pakrančių apsaugos tarnybas. Tačiau smarkiai nuo kranto nutolę laivai jos sulaukia per vėlai.
Atsitinka ir taip, kad plėšikų puolamam laivui pagalbos sulaukti taip ir nepavyksta. Vasarį Šiaurės Afrikoje, netoli Dramblio Kaulo Kranto, užpultas laivas iš karto pasiuntė pagalbos signalą pakrančių apsaugos tarnybai. Tačiau sulaukė atsakymo, kad šiuo metu jiems niekas padėti negali, nes visi laivai rūpinasi kitais reikalais. Šešiomis valtimis prie laivo atplaukę plėšikai nuniokojo laivą.
Kovai su šiuolaikiniais jūrų piratais yra įsteigta nemažai įvairių organizacijų. Tuo rūpinasi ir Tarptautinė jūreivystės organizacija. Ji rengia specialius tarptautinius bendradarbiavimo projektus, koordinuoja piratų išpuolių krečiamų šalių bendradarbiavimą, padeda šioms šalims sureguliuoti jūrinės teisės įstatymines bazes.
Tačiau K. Hympendahlis įsitikinęs, kad piratų lengvai pažaboti nepavyks. „Piratų laivai ir toliau skros jūras. Piratavimas egzistuoja jau kelis tūkstantmečius, pergyveno daugybę imperijų ir tautų. Kodėl dabar staiga turėtų išnykti?“ – įsitikinęs piratų ekspertas.
