Natūralu, kad mirus tokiam iškiliam bardui kaip Vytautas Kernagis kyla minčių apie jo atminimo įamžinimą – ir gal net ne tiek jo paties, kiek tam tikro mūsų visuomenės giluminės raidos tarpsnio sovietų valdžios metais. Neabejotina, kad ilgainiui Vytautas Kernagis buvo tapęs to proceso idėjinė siela ir varikliu, teigiama žurnalisto Edvino Butkaus sekmadienį išplatintame komentare „Neleiskim A.Valinskui pasisavinti Vytauto Kernagio!”.
Bardas Vytautas Kernagis – visų pirma, tai epocha, kuri baigėsi jam sudainavus „Šaukiu aš tautą“ nepriklausomybės priešaušryje. Iki tol jis mus šaukė kitais, daug tylesniais ir subtilesniais žodžiais.
Svarstymus apie įamžinimą jo tikrieji bendražygiai ir neformalieji kultūros autoritetai galėtų pradėti, kai bus tinkamai ir oriai atsisveikinta su mūsų bardu.
Tačiau apie tai tenka kalbėti jau dabar, nes kai kurios agresyvios iniciatyvos visą šį reikalą gali paversti eiliniu TV šou niekalu. Tam Vytauto Kernagio karta turi pasipriešinti.
TV prodiuseris Arūnas Valinskas šeštadienio pavakarę laidoje per LTV supažindino su eiline savo genialia (šou verslo prasme) idėja.
Girdi, bus sukurtas paminklas – Vytautas sėdi ant suoliuko ir žiūri į tolį, tas paminklas Antakalnyje (Vytautas gyveno prie pat troleibusų žiedo) bus įkeltas į (neaišku kokį) laivą Neryje ir bus plukdomas iki pat Nidos, pakeliui sustojant Jonavoje, Kaune ir pan. Galiausiai eilinio triukšmingo Nidos-Valinsko festivalio pradžiai (birželis?) tas paminklas bus atplukdytas į Nidą ir pastatytas marių krantinėje...
Pasak A. Valinsko, jis jau sutaręs su skulptoriumi Romu Kvintu, kad šis atidės į šalį visus kitus darbus ir imsis kurti tą paminklą.
Turint galvoje A. Valinsko organizacinius sugebėjimus, neabejotina, kad toks planas gali būti įgyvendintas. Tiesa, dar reiktų iš Neringos savivaldybės „išmušti“ leidimą Nidoje statyti tokį paminklą (kol kas Neringoje konkrečiam žmogui, berods, tėra pastatytas vienui vienas paminklas – Liudvikui Rėzai prie Pervalkos. Rėza ir Kernagis? Hmm).
Kita problemėlė – ar įmanoma taip greitai sukurti kokybišką paminklą, o ir net sukūrus – jį pagaminti?
A. Valinskui nieko nėra neįmanoma – galima sukurti laikiną paminklą kad iš iš papjė mašė, o kitąmet suorganizuoti „tikrojo“ paminklo atplukdymą.
Tad gal toks makabriškas TV šou gali tęstis net ne vieną vasaros pradžią? Ar galima svajoti apie didesnę TV šoumeno sėkmę?
Tačiau Vytautas Kernagis – tai ne vien ir ne tiek „Benai, plaukiam į Nidą“. Frazė, kurios prasmės ir konteksto dabartinis jaunimas visiškai nesupranta. Ir tebūnie, jie dabar turi kitų simbolių ir tegul juos puoselėja ir įprasmina.
Vytautas Kernagis – tai visų pirmiausia Vilnius, apie ką jis pats taip nuostabiai kalbėjo vasarį atsiimdamas Nacionalinę premiją.
Vytautas Kernagis – tai Brodas, kuris jam prasidėdavo „nuo Žemaitės“ (skverelio).
Vytautas Kernagis – tai Palanga, kurią jis taip mėgo, kur leido savo atostogas ir kur tiek daug jo koncertuota „Anapilyje“.
Tai kuo čia dėta Nida? Gal užteks šou verslininkui A. Valinskui vien „Benai, plaukiam į Nidą“?
To tikrai turėtų užtekti tai TV auditorijai, kurią jau daug metų ugdosi A.Valinskas.
Patį Vytautą Kernagį prašome palikti toms auditorijoms, kurias jis daug dešimtmečių ugdėsi pats –iš idėjos, o ne dėl komercinės sėkmės.
Manau, kad pats Vytautas yra įvardijęs vietą, kur galėtų būti įamžinta jo karta. Būtent jo karta, o ne jis pats. Vytautas buvo tik vienas iš daugelio bardų, tačiau jo likimas susiklostė sėkmingiausiai ir sugebėjo pasakyti daugiau už kitus, anksti palūžusius.
Taip, Žemaitės skverelyje šalia Brodo galėtų būti suoliukas su ant jo padėta gitara.
Gal tai ir pačiam Brodui dar sugebėtų įkvėpti bent šiek tiek dvasingumo.
Edvinas Butkus
