Anatomijos institute palaikus tyrinėjimams studentai gauna iš tų žmonių, kurie savanoriškai pasirašė prašymus paaukoti savo palaikus mokslui.
„Tuomet, jeigu asmeniui mirus artimieji žino apie pageidavimą, vykdo prašymą, tai mes gauname palaikus“, – paaiškino profesorius.
Gautus palaikus balzamuoja
Tyrinėjimams skirti palaikai gaunami tik tuomet, jeigu žmogaus mirtis įvyko natūraliai – dėl ligos ar senatvės.
„Tačiau jeigu kyla abejonių dėl mirties priežasties, tai tampa nebe mūsų sritimi, pas mus šie atvejai nepapuola“, – išimtį įvardijo D. H. Pauža.
Pirmasis darbas, kuris atliekamas tyrinėjimo objektui pakliuvus į anatomijos institutą, – balzamavimas. Profesorius dalijasi, kad tuo metu vyksta kova su gamta.
„Reikia stengtis mirusiojo palaikus paveikti taip, kad jie kuo ilgiau išliktų“, – atskleidė profesorius.
Vienas iš etapų yra cheminiu būdu atliekamas bandymas, siekiant sustabdyti baltymų irimą. Antrajame etape iš kūno pašalinamas vanduo.
„Tai seniai žinomas būdas – konservavimas, jeigu sakytumėme paviršutiniškai“, – procesą apibrėžė D. H. Pauža.
Nenoras pavirsti iš dulkės į dulkę
Paklaustas apie tai, kiek savanoriškų prašymų sulaukia institutas, pašnekovas patikina, kad tai priklauso nuo to, kiek aktyvus šios galimybės viešinimas.
„Būna metų, kai sulaukiame netgi šimto tokių pareiškimų. Būna, kai du-tris kartus mažiau“, – skaičius įvardijo profesorius. Jis mano, kad lietuviai į šią galimybę žvelgia atsargiai, kol kas neskuba to daryti.
D. H. Pauža atkreipia dėmesį, kad neretai pasitaiko situacijų, kuomet užpildę prašymus žmonės dar ilgai gyvena. Tuomet, pasak jo, žmonės skambina į institutą pasisakyti, kad jie vis dar gyvi. Taip nutinka dėl to, nes žmonės mano, jog praranda savo vertę.
„Dėl to pranešame žmonėms, kad kai jie pildo tokius prašymus, tai gyvens bent šimtą metų“, – juokauja profesorius.
Taip pat žmonės atvyksta į institutą patvirtinti, kad jie vis dar gyvi ir savo valios nepakeitė. Pašnekovas pasakoja, kad būna atvejų, kuomet su šiais žmonėmis susibičiuliaujama: jiems atėjus pasikalbama, pasivaikštoma.
Profesorius mano, kad žmonių pasiryžimas paaukoti savo palaikus mokslui yra aukšto sąmoningumo žymė ir brandžios visuomenės ženklas.
„Žmonės nenori pavirsti iš dulkės į dulkę ir jiems ne tas pats, kas bus po jų“, – įžvalgomis pasidalijo pašnekovas.
Kyla sentimentų
Kai kuriuos iš žmonių, kurių palaikus D. H. Pauža tyrinėjo su studentais, dėstytojas pažinojo.
„Aš per pirmą užsiėmimą pasakau studentams, kad šie žmonės yra geri mūsų pažįstami“, – atskleidė profesorius.
Dėl šios priežasties kartais dirbant su palaikais kyla sentimentų. „Paklauskit, koks gydytojas neišgyvena, kuomet daugelį metų gydo žmogų ir jis vis tiek numiršta. Jam irgi būna apmaudu“, – atviravo D. H. Pauža. Tačiau nors pasitaiko intensyvių emocijų, profesorius šį apsisprendimą gerbia.
„Būna atvejų, kai ateina studentas ir pasako, kad nagrinėjami palaikai yra jiems labai artimo žmogaus: senelio ar senelės. Tuomet klausiame studentų, ar jie galės dalyvauti užsiėmimuose. Jiems atsakius, kad ne, mes padarome viską, kad nebūtų jokios galimybės susitikti tokiame pavidale“, – atvejais dalijosi pašnekovas.
Visgi, nors su emocijomis susiduria visi, tačiau D. H. Pauža pabrėžia, kad studijuojantys medicinos mokslus išmoksta jas kontroliuoti ir suvaldyti.
„Po anatomijos studijų studentai jau yra kitoje pusėje: jie nebebijo to, nuo ko kiti šiurpsta“, – pabrėžė profesorius.
Studentams svarbiausia išlaikyti egzaminus
Pasak D. H. Paužos, į šias studijas ateina tik tvirtai apsisprendę žmonės. Jie žvelgia į kursą ne taip, kaip kiti. Didžiausias prioritetas studentams – atsiskaityti ir išlaikyti egzaminus.
Studijos vyksta etapais. Anatomijos užsiėmimų metu nagrinėjamus palaikus profesorius prilygino geografijos mokslui.
„Iš pradžių tyrinėjamas žemynas, vėliau vietovės, paskui kalnai, upės. Galiausiai, kažkas pradeda vaikščioti gamtoje su mikroskopu“, – pateikė pavyzdį D. H. Pauža.
Studentams labai įdomios galvos ir nugaros smegenys. Tai sistemos, kurios valdo kitas sistemas. Taip pat jiems įdomu tyrinėti širdis, plaučius.
„Atrodo, kad gyvybiškai svarbūs organai įdomiausi. Bet kuomet imame sirgti, tai svarbiausiais mums tampa nebūtinai gyvybiškai svarbūs organai. Tuomet mintys fokusuojasi ties pirštelio galu ar pūliuojančiu pašinu odoje“, – atkreipė dėmesį profesorius.
Virtualių priemonių nepakanka
Šiuo metu yra gausybė priemonių mokytis anatomijos virtualiai: įvairūs simuliatoriai, imitatoriai, sistemos. Tačiau pokalbio metu profesorius atskleidė, kad virtualios sistemos nepakeičia praktinio palaikų nagrinėjimo.
D. H. Pauža pasidalijo, kad dažnai studentai gali paaiškinti ir parodyti visą žmogaus anatominę sistemą pasitelkdami modelius. Tačiau atėjus laikui dirbti su palaikais – jiems tai nepavyksta.
Profesorius atskleidžia, kad tuomet juokaudamas kelia klausimą: „Kas bus gydomas: žmogus ar modelis?“. Dėl šios priežasties studentai turi dirbti su palaikais, kad gebėtų orientuotis ligonio kūne.
„Pavyzdžiui, kažkoks organas yra aprūpinamas krauju iš vienos ir iš kitos pusės. Ir žmogus, studijavęs tikrus palaikus, susiorientuoja greitai, o studijavęs modelius – ne“, – paaiškino pašnekovas.
Jis mano, kad skirtumas tarp šių dviejų skirtingų studijavimo technikų tikrai yra. „Tas tarpas tarp tikro ir netikro yra pakankamai didelis ir jį būtinai reikia užpildyti. Tai yra auksinis standartas“, – pabrėžė D. H. Pauža.
Kartais artimieji nesutinka paaukoti palaikų
Profesoriaus požiūris toks, kad visi darbai yra nesudėtingi tuomet, kai jiems pasiruošta. Visgi, darbo metu kyla įvairių sunkumų.
Vienas iš sudėtingų šio darbo aspektų – laimėti kovą prieš gamtą. Anatomijos institute stengiamasi palaikus paveikti taip, kad jie kuo ilgiau išliktų. „Tai tenka nemažai pavargti“, – proceso subtilybėmis pasidalijo pašnekovas.
Taip pat įstatymas įpareigoja tais, kurie paaukojo savo kūnus mokslo labui, pasirūpinti. Tuomet palaikai kremuojami arba laidojami su karstu bei prižiūrimi velionių kapai. „Yra daugybė pareigų gavus palaikus“, – išdėstė D. H. Pauža.
Sunkiausia tuomet, kai artimieji nesutinka vykdyti mirusiojo valios. Dėl šios priežasties po velionio mirties neskubama iškart balzamuoti palaikų, „kad viskas susigulėtų“.
„Yra buvę, kuomet žmonės atvyksta ir išsiveža palaikus, nesutinka vykdyti valios. Čia yra sunkiausias momentas. Kai nežinome, ką turime atstovauti, mirusiojo valią ar artimiausių giminaičių norus“, – apie dilemą kalbėjo profesorius.
Tuomet bandoma paaiškinti, kaip bus elgiamasi su palaikais ir kad šie bus palaidojami. Tuomet didelė dalis žmonių supranta ir sutinka. „Kas man patinka, kad bent jau nereikia įrodinėti, kam medicinoje reikalinga anatomija“, – pajuokavo D. H. Pauža.
