Panašu, kad tauta įstrigo tarp dviejų pusių – kariškių ir islamistų. Abi neturi nieko bendra su Vakarų demokratijos modeliu, kurio siekė daugiau nei prieš metus į gatves išėję žmonės. Kokie iššūkiai laukia naujo režimo kūrėjų?
Egiptiečių protestai – masiškiausi pasaulyje
Paskutinę šių metų birželio dieną į Egipto miestų aikštes ir gatves išėjo 11–15 mln. gyventojų. O kai kurių šaltinių teigimu, jų galėjo būti net 30 mln. Koks tikslus skaičius, sunku pasakyti, bet plika akimi buvo matyti, kad žmonių gerokai daugiau nei iš vadžios verčiant Hosni Mubaraką. Kai kurie apžvalgininkai šiuos protestus vadina pačiais masiškiausiais modernaus pasaulio istorijoje. Visi šie žmonės susirinko pareikšti, kad prezidento poste nebenori matyti prieš metus demokratiškai išrinkto, tačiau pasitikėjimą visiškai praradusio Musulmonų brolijos remiamo M. Mursi.
Po trijų dienų kariuomenei paskelbus apie jo atsistatydinimą, žmonės toliau plūdo į Tahriro aikštę Kaire išreikšti pritarimo. „Atėjome čia pasakyti, kad tai ne perversmas, o revoliucija, – vienai Egipto televizijai sako moteris iš minios. – Kovojome su Musulmonų brolija visus metus. Didžioji dalis visuomenės jų nepalaiko. Norime pasakyti, kad remiame armijos veiksmus.“
Į Tahriro aikštę gyventojai rinkosi ir laukdami, kol kariškiai paskelbs apie laikiną vyriausybę. Liepos pradžioje, prasidėjus ramadanui, žmonės čia nešdavosi vaišes vadinamajai Iftaro vakarienei, kuri valgoma saulei nusileidus. Vienas iš atėjusiųjų džiaugiasi, kad šalia jų prisėdo ir du krikščionys. „Mes visi broliai ir Egipto piliečiai, – sako jis. – Niekam netrukdo skirtingos religijos ir revoliucija yra visų mūsų.“
Nežinoma, kas provokuoja smurtą
Kitoje Kairo stovykloje girdėti kas kita. „Sekuliarizmui – ne. Egiptas – islamiška šalis“, – dainuoja M. Mursi rėmėjai vienoje iš dviejų belikusių protestų vietų Kaire. Nepaisydami gausybės bendražygių aukų ir valdžios raginimo skirstytis, čia jie žada likti tol, kol nuverstasis prezidentas grįš į postą.
Stovyklą palaikantis gydytojas vardija ligas, kurias čia tenka gydyti per protestų laiką, taip pat smurtinius sužeidimus ir šautines žaizdas. „Labai dažnai belieka tik konstatuoti mirtį. Du kartus M. Mursi šalininkų stovyklos buvo tiesiog sušaudytos. Mirtini šūviai į galvą, kaklą ir krūtinę. Tai lyg snaiperių darbas“, – pasakoja daktaras. Aukų šioje pusėje jau daugiau nei pusantro šimto. Kas už tai atsakingas? Labiausiai tikėtina, kad kariuomenė, tačiau versijų yra įvairių. „Žinoma, armija sako, kad neapsikentę užpuola Musulmonų brolijos protestuotojai.
Šitas variantas galimas dėl tam tikrų Musulmonų brolijos protestuose aktyvių elementų, – sako Artimųjų Rytų regiono studijas Paryžiaus politikos mokslų institute studijuojantis Dominykas Milašius, neseniai grįžęs iš Egipto. – Antra versija apie smurtą ta, kad šaudyti pradeda kariuomenė.“ Trečia versija, pasak politologo, yra šiek tiek konspiracinė, bet ja žmonės irgi kartais tiki – manoma, kad tai organizuoti radikalūs musulmonai, kurie pasirodo ir infiltruoja protestuotojus, kad išprovokuotų riaušes arba ką nors nušautų.
Perversmą remia Amerika?
Į klausimą, kas įvyko Egipte – kariškių perversmas ar revoliucija, ne taip paprasta atsakyti, nes įvykiai turi abiejų reiškinių požymių. Pasak D. Milašiaus, tai neteisėtas, tačiau žmonių palaikomas valdžios perversmas.
„Techniškai tai buvo kariuomenės perversmas, nes kariuomenė buvo tas žaidėjas, kuris privertė M. Mursi atsistatydinti. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kiek daug žmonių palaikė, linkstama manyti (kai kurie Vakarų apžvalgininkai irgi pritaria), kad tai buvo revoliucija, nes norai ir siekiai buvo labai populiarūs“, – teigia pašnekovas.
Dar viena versija – esą perversmą kariškius spaudė vykdyti Amerika, nuo seno finansuojanti Egipto kariuomenę ir turinti ypatingų interesų išlaikyti patikimą partnerę Arabų pasaulyje.
Egiptiečiai patenkinti naująja valdžia
Pirmasis demokratiškai išrinktas prezidentas kaltinamas ignoravęs opoziciją, bandęs įtvirtinti religinius elementus Konstitucijoje ir visiškai nesusitvarkęs su ekonominiais iššūkiais. Musulmonų brolija priekaištauja, kad jų atstovui buvo suteikti tik metai. Ar per tą laiką tikrai buvo galima įvertinti šio politiko darbą?
D. Milašius sako, kad daugeliui žmonių pasirodė, jog per pirmus prezidentavimo metus turi būti sudaryta labai aiški programa, kas bus nuveikta per ketverius metus. M. Mursi, anot pašnekovo, to nepadarė ir nebuvo linkęs derėtis su opozicija bei priimti demokratinio žaidimo sąlygų, situacija pablogėjo, todėl žmonės pamanė, kad reikia pasakyti „stop“ ir jį nuversti, užuot suteikus antrą galimybę.
Žmonėms paprastai skaudžiausios ne politinės, o socialinės ir ekonominės klaidos. Labai pablogėjusi ekonomikos padėtis – viena iš didžiausių nepasitenkinimo naujuoju prezidentu priežasčių. D. Milašius pasakoja, kad, kai buvo Kaire likus savaitei iki didžiųjų liepos protestų, t. y. birželio 30 d., dauguma degalinių neturėjo degalų, labai dažnai nutrūkdavo elektros tiekimas, o, nuvertus M. Mursi, padėtis pasikeitė. Nepriteklius dingo, teigia politologas, todėl žmonės džiaugiasi dabartine valdžia ir tikisi, kad ji dar labiau pagerins padėtį.
Atmetęs kariuomenės generolų ultimatumą, M. Mursi buvo suimtas ir iki šiol niekas nežino, kur yra laikomas. Šią savaitę jį aplankiusi Europos Sąjungos diplomatijos vadovė Catherine Ashton sako, kad jo gyvenimo sąlygos geros – jis gali skaityti spaudą ir žiūrėti televizorių, taip pat patvirtinama, kad yra sveikas. Tačiau kokia jo pozicija, politikė nekomentuoja, nes jis pats neturės galimybės šių žodžių patvirtinti ar paneigti.
Kariuomenė užleisti pozicijų neketina
Didelę įtaką Egipto gyvenime turinti kariuomenė šįkart elgiasi gerokai apdairiau ir stengiasi nedaryti klaidų, dėl kurių nukentėjo perduodama valdžią nuvertus H. Mubaraką. Politikos mokslų daktaras, Arabų forumo alternatyvoms mokslininkas George`as Fahmi sako, kad, kitaip, nei praėjusį kartą, kariuomenė nesiima valdyti pati ir šį kartą, reaguodami į protestus, jie sukvietė skirtingų visuomenės grupių atstovus: įvairių bažnyčių, partijų, teisinių institucijų vadovus, taip pat jaunimą.
„Jie visi suderino galimą darbotvarkę. Kariuomenė tikrai pasistengė, kad tai atrodytų kaip tautos valia, o ne vienašališkas jų sprendimas. Jie kelis kartus pabrėžė, kad nenori valdyti, nenori kartoti praeities klaidų. Galima sakyti, kad per pastaruosius pustrečių metų jie daug ko pasimokė“, – padėtį komentuoja G. Fahmi.
Kariuomenė elgiasi gerokai protingiau, bet ar galima tikėtis, kad, kaip daugelyje demokratinių šalių, jie sutiks visiškai nesikišti į politiką? G. Fahmi sako, kad tikrai ne. „Žinoma, kad jie nesitrauks iš politikos ir toliau darys didelę įtaką. Šiuo metu jie patys aktyviausi ir labiausiai palaikomi visuomenės, be to, patys stipriausi instituciškai. Taigi jų įtaka ir toliau bus didelė, bet ne jie patys valdys šalį“, – neabejoja politikos mokslų daktaras.
Norima susigrąžinti „pavogtą revoliuciją“
Kai po revoliucijos valdžia atiteko islamiškajai Musulmonų brolijai, liberalių ir sekuliarių pažiūrų Egipto gyventojai, kurie daugiausia prisidėjo prie režimo kaitos, liko it musę kandę – nebuvo jokios stiprios politinės jėgos, galėjusios atstovauti jų interesams, tad, priversti rinktis tarp buvusio režimo kandidato ir Musulmonų brolijos remiamo M. Mursi, jie balsavo už mažesnę blogybę ir vėliau visa ši situacija buvo įvertinta kaip „pavogta revoliucija“.
D. Milašiaus teigimu, žmonės įsitikinę, kad tai, kas įvyko dabar, nėra atskiri įvykiai ar nauja revoliucija – jų manymu, tai ta pati 2011 m. revoliucija prieš H. Mubaraką, kuri tiesiog buvo nukrypusi nuo kelio, o dabar daroma viskas, norint grįžti atgal. Politologo nuomone, kadangi demokratija nebuvo remtasi nuo pat pradžių, žmonės turi pradėti iš naujo.
Priimtiniausias šios grupės lyderis – Nobelio premijos laureatas, tarptautinėje bendruomenėje žinomas ir gerbiamas Mohamedas al Baradei, kuris šiuo metu laikinojoje vyriausybėje atsakingas už santykius su užsienio šalimis. Jis savo kandidatūrą kėlė ir per pirmuosius rinkimus, tačiau paskutinę akimirką atsiėmė.
Pasak Artimųjų Rytų regiono studijas Paryžiaus politikos mokslų institute studijuojančio ir neseniai iš Egipto sugrįžusio D. Milašiaus, kai kas mano, kad M. al Baradei, šiek tiek palaukęs ir įtvirtinęs savo, kaip technokrato ir pajėgaus valstybės lyderio, poziciją per šią tranzitinę vyriausybę sugebės iškelti savo kandidatūrą per naujus rinkimus. „Kiti sako, kad jeigu ne M. al Baradei, yra dar du draugai. Tai žmonės, kurie galėtų surengti stiprią kampaniją. M. al Baradei yra pasakęs, kad jie rems tik vieną kandidatą, kad ir koks jis bus“, – komentuoja politologas.
Ar liberalai sugebės susivienyti ir būti rimta atsvara iki šiol vyravusioms politinėms jėgoms, paaiškės kitų metų pradžioje. Kaip tik tada numatomi prezidento rinkimai. Tačiau tai geriausias galimas scenarijus. Blogiausia, kas gali nutikti Egiptui – pilietinis karas. Vis dėlto jo daugelis apžvalgininkų neprognozuoja. Egipto revoliucija tęsiasi, o vienas iš svarbiausių naujosios valdžios iššūkių – leisti visoms politinėms jėgoms dalyvauti demokratiniame procese. Taigi dabar svarbiausia rasti būdą, kaip iš politinio proceso neišmesti Musulmonų brolijos atstovų, vis dar reprezentuojančių milijonus Egipto gyventojų.
Simona Aginskaitė, LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
