Teisininkai ir net patys saugumiečiai stebėjosi tokiu griežtu nuosprendžiu Maskvos „Gastronomo Nr. 1“ direktoriui Jurijui Sokolovui, o teismas netrukus paskelbė mirties bausmę dar vienam prekybininkui.
Prieš vėją nepapūsi
Pagal to meto sovietinius įstatymus tiek J. Sokolovą, tiek kitus kyšininkus turėjo teisti rajono liaudies teismai. Tačiau kai kaltinamieji prabilo apie net Komunistų partijos sekretoriams nešamus kyšius, bylos buvo perduotos Aukščiausiajam Teismui, kuris paprastai kaip pirmoji instancija teisdavo tik tėvynės išdavikus, kovotojus su sovietų valdžia, nepilnamečių žudikus.
Baudžiamasis kodeksas už kyšininkavimą itin sunkinančiomis aplinkybėmis numatė ir mirties bausmę. Kyšininkai buvo laikomi nepaprastai pavojingais visuomenei. Pagal kodeksą tokie buvo ir kyšio ėmėjai, bet jų tose bylose kažkodėl nenubaudė mirties bausme. Valstybė, kuri skelbėsi socialistine ir labai besirūpinančia žmonėmis, iš tikrųjų su žmonėmis elgėsi kaip tik norėjo. Represinis aparatas buvo pasiruošęs sunaikinti bet kurį, pabandžiusį prieštarauti sistemai. Ir ne tik valdant Josifui Stalinui, kai jo režimas masiškai žudė savo piliečius, bet ir Nikitos Chruščiovo, ir Jurijaus Andropovo, ir visų kitų valdymo metais. Kaip sakė lietuvių klasikas Kristijonas Donelaitis – „Dumplės yr naudingas daikts į kaminą pūsti, bet prieš vėjus pūst dar jos niekados nederėjo“.
Generolo savižudybė
„Akistata“ kituose numeriuose pateiks daugiau tokio „socialistinio gyvenimo“ pavyzdžių, o dabar dar grįžkime į 1982-uosius. Tų metų sausio pabaigoje visi laikraščiai išspausdino J. Andropovo, Michailo Gorbačiovo ir Nikolajaus Černenkos pasirašytą pranešimą apie netikėtą pirmojo KGB pirmininko pavaduotojo Semiono Cviguno mirtį. Oficialiame pranešime rašyta, kad jis miręs nuo vėžio. Tačiau po Maskvą ir po visą „plačiąją tėvynę“ pasklido kalbos, kad S. Cvigunas nusišovęs.
Po keleto dienų mirė pagrindinis Komunistų partijos ideologas Michailas Suslovas. Dar po kurio laiko per partijos Centro Komiteto gegužės plenumą nualpo generalinis jos sekretorius Leonidas Brežnevas. Nors oficialiai Sovietų Sąjungai dar vadovavo mirštantis generalinis sekretorius, galingiausiu visos šalies žmogumi tapo KBG pirmininkas J. Andropovas. O jis gerai žinojo apie visus, tarp jų ir apie L. Brežnevo žmonos sesers vyrą S. Cviguną.
Dabar, prabėgus beveik trims dešimtmečiams, tikrai žinoma, kad S. Cvigunas nusišovė. Greitosios medicinos pagalbos gydytojas, atvykęs į šio armijos generolo namus, užrašė: „1982 metų sausio 19 dieną, 16 valandų 55 minutės, Usovo gyvenvietės vasarnamyje rastas kniūbsčias ant grindų gulintis pacientas. Jo dešinės pusės smilkinyje – šautinė žaizda, iš kurios išbėgusi ir jau sušalusi kraujo bala. Pacientas nebegyvas.“
Tais laikais tokio rango politikai ir generolai gyvenimo savižudybėmis nebaigdavo, todėl S. Cviguno mirtis istorijoje išliko kaip L. Brežnevo eros pabaigos pradžia.
Fantomas siautėjo
Ilgą laiką KGB pirmininkai į Politinį Biurą nebuvo įtraukiami. Postalininės eros Centro Komiteto sekretoriai nenorėjo stiprinti ir taip didelę valdžią turinčios sovietų slaptosios policijos. L. Brežnevas tai tradicijai nusižengė ir J. Andropovą padarė Politinio Biuro nariu, tik šalia jo pristatė du savo žmones: minėtąjį S. Cviguną ir dar vieną pavaduotoją – Genadijų Ciniovą, kuris irgi buvo generalinio giminaitis.
Visi, kurie tuo metu dirbo KGB, žinojo, kad G. Ciniovas beveik kiekvieną dieną lėkdavo pas L. Brežnevą ir pranešdavo apie tai, kas darosi KGB. Nediduką, atlėpusiomis ausimis ir pliką generolą KGB būstinėje Liubiankoje vadino Fantomu. Jo nelabai mėgo, nes G. Ciniovas, kuris civiliais rūbais buvo labiau panašus į buhalterį, visuomet vilkėjo uniformą ir be priežasčių kabinėjosi prie pareigūnų. Jei kuris nors skubėdamas neatiduodavo generolui pagarbos, tuoj pat sulaukdavo bausmės. Pavaldiniui paliepęs stovėti pagal komandą „Ramiai!“, G. Ciniovas atskaitydavo tikrą paskaitą apie karinę drausmę, o vėliau dar pranešdavo tiesioginiam prasižengėlio viršininkui ir laukdavo atsakymo apie nuobaudą.
Pripratino kaukaziečiai
S. Cvigunas tokių pomėgių neturėjo, bet irgi buvo keistokas. Jis kūrė romanus apie kažkokį partizaną majorą Mlinskį. Pagal tokio aukšto rango karininko sukurtas istorijas tuoj pat buvo kuriami ir filmai – juose majoro vaidmenį atliko vyresnės kartos žmonėms gerai žinomas garsus rusų kino aktorius Nikolajus Tichonovas. Šnabždėtasi, kad tuos romanus už generolą rašąs kažkas kitas, bet mūsų istorija ne apie tai, o apie kyšius.
Apie tai, kad S. Cvigunas mėgo pinigėlius, irgi buvo šnekama. KGB kyšininkų buvo nedaug, nes J. Andropovas to nepakęsdavo. Vis dėlto L. Brežnevo giminaičiui jis nieko padaryti negalėjo. Tik kai generalinis visai pasiligojo, Centro Komitete buvo pranešta, kad turima tikrų duomenų, jog S. Cvigunas ima kyšius.
S. Cvigunas į KGB būstinę Maskvoje buvo atkeltas iš Azerbaidžano KGB pirmininko posto. Ten, kaip ir kitose Užkaukazės šalyse, be dovanų, be kyšių niekas nė piršto nepajudindavo. Kalbama, kad prie jų buvo pripratintas ir pats Azerbaidžano KGB pirmininkas. Prie gero greitai priprantama, o atprasti nelengva.
Kaip rašo savo memuaruose KGB generolas V. Kevorkianas, tomis dienomis S. Cviguną išsikvietė į Centro Komitetą ir pranešė, kad jam keliama baudžiamoji byla dėl kyšių. Jis paklausė, ar apie tai žinąs L. Brežnevas. Jam buvo atsakyta, kad kol kas nežinąs. Tada generolas paprašė dienos, kad apsispręstų, ką daryti, ir sugrįžęs į vasarnamį nusišovė.
Sušaudytas frontininkas
Jeigu jau teko nusišauti paties generalinio sekretoriaus svainiui, tai padėtis Sovietų Sąjungoje iš tikro buvo pasikeitusi ir parduotuvių direktoriams pasigailėjimo tikrai nebuvo ko laukti.
Prekybininkai dar nebuvo spėję atsitokėti nuo mirties nuosprendžio J. Sokolovui ir jo sušaudymo, o nuskambėjo dar vienas panašus teismo sprendimas. Beje, reikia įvertinti ir tai, kad tuo metu visi manė, jog gastronomo direktorius buvo sušaudytas iškart po nuosprendžio paskelbimo, iš teismo salės vežamas į kalėjimą (tokia versija vaizduojama ir filme, nuo kurio pradėjome šį pasakojimų ciklą).
Taigi kita mirties bausmė buvo skirta Maskvos daržovių bazės direktoriui Mchitarui Ambarcumianui. O dar vienas areštuotasis – Maskvos „Smolensko“ gastronomo direktorius S. Nonijevas – nelaukė nuosprendžio ir pasikorė tardymo izoliatoriuje.
Nuosprendis M. Ambarcumianui, kad ir tokiais laikais, buvo dar netikėtesnis. M. Ambarcumianas buvo nusipelnęs, keliais ordinais ir medaliais apdovanotas karo dalyvis. Jis buvo ne šiaip karo su Vokietija dalyvis – buvo dalyvavęs Reihstago šturme, paskui žygiavęs pergalės parade Maskvos Raudonojoje aikštėje. Bet net ir visa tai netapo lengvinančia aplinkybe – kaip manoma, todėl, kad jis, kaip ir J. Sokolovas patikėjęs tardytojų pažadais sumažinti bausmę, davė parodymus ir įvardijo visus kyšių ėmėjus. Tai jį ir pražudė.
Galima sakyti, kad šis žmogus buvo sušaudytas už sumanų vadovavimą ir ūkiškumą. Kaip ir J. Sokolovui, jam buvo pavykę iki minimumo sumažinti nuostolius. Sutaupytą produkciją M. Ambarcumianas pardavinėjo, o gautus pinigus dalijosi ir su pavaldiniais, ir su viršininkais. Teismo nuosprendyje tai skambėjo taip: „Daugiau kaip 10 metų F. Dzeržinskio vardo daržovių bazėje egzistavo sistema, kaip gauti nedarbines pajamas. Bazės direktorius iš sandėlių vedėjų ir parduotuvių direktorių gaudavo kyšius už tai, kad jiems duodavo realizuoti deficitinę produkciją, taip pat už tai, kad dirbtinai sumažindavo produkcijos nuostolius“. Nuosprendyje taip pat sakoma, kad M. Ambarcumianas ir pats duodavo kyšius savo viršininkams, kurie jam parūpindavo geresnį asortmentą ir sudarydavo sąlygas gauti gauti daržovių daugiau negu planuota. „Savo veiksmais jis padarė tarybinei prekybai ir tiekimui didžiulę moralinę žalą, – rašoma nuosprendyje. – Jo asmenybė yra išskirtinai pavojinga visuomenei. Teismo kolegija mano, kad jam būtina skirti mirties bausmę“.
Prabėgus daugeliui metų ir pasikeitus valdžiai, advokatai pabandė pasiekti, kad šis nuosprendis būtų peržiūrėtas. Kol kas to nepasisekė padaryti. 1993 metais Rusijos Aukščiausiojo Teismo prezidiumas pripažino, kad M. Ambarcumianas sušaudytas teisingai, nes ilgą laiką ėmė kyšius ir „padarė tarybinei prekybai ir tiekimui didžiulę moralinę žalą“. Tie žodžiai apie moralinę žalą žodis į žodį nurašyti nuo pirminio nuosprendžio, o teisėjų kolegija savo ruožtu juos buvo nurašiusi nuo prokurorų kaltinamosios išvados.
1997 metais Maskvos miesto teismas vėl atmetė prašymą peržiūrėti tą bylą pasikeitus įstatymams. Tada teisėjų kėdėse dar sėdėjo tie patys žmonės, kurie prieš daugelį metų ir teisė bazės direktorių. Jie, matyt, buvo gerai įsisąmoninę J. Andropovo žodžius, kad nuo socializmo reikia nuvalyti prie jo prilipusį šešėlinį verslą.
Kitą sekamdienį portale „Balsas.lt“ skaitykite:
Kaip gyveno nusišovusio vidaus reikalų ministro N. Ščiolokovo šeima
