Neseniai viena Rusijos televizija – Pirmasis Baltijos kanalas – baigė rodyti daugiaserijinį filmą „Gastronomo nr. 1 byla“. Jame pavaizduotas tragiškas parduotuvės direktoriaus Jurijaus Sokolovo gyvenimas.
Prieš pat „perestroikos“ pradžią direktorius buvo nuteistas mirties bausme ir sušaudytas. Sovietų Sąjungoje už ekonominius nusikaltimus tuo metu buvo nuteisti tūkstančiai prekybininkų.
Filme pakeista direktoriaus pavardė – jis čia ne Sokolovas, o Berkutovas. Direktorių vaidina Sergejus Makoveckis. Tie, kurie pažinojo J. Sokolovą, sako, kad šis aktorius net ir išvaizda labai panašus į parduotuvės direktorių. O įvykiai filme atkurti vos ne dokumentiškai. Kadangi nuo sušaudymo praėję dar tik 27 metai, tai ir menančiųjų šiuos įvykius, ir tų, kurie naudojosi direktoriaus paslaugomis, – ne vienas.
Jaunajai kartai galbūt jau sunku ir suvokti tų metų įvykius. Mirties bausme Sovietų Sąjungoje galėjo būti nuteisti ne tik žudikai, teroristai ar tėvynės išdavikai, bet ir valiutos prekeiviai, valstybės turto grobstytojai. Už grotų sovietmečiu sodindavo ir tuos, kurie, pigiau nupirkę, brangiau parduodavo. Dabar jie vadinami verslininkais, o tuo laiku buvo spekuliantai. Žodžiu, visi Gariūnų prekiautojai būtų buvę nusikaltėliais ir sovietinis teismas juos visus galėjo pasiųsti už grotų.
Net kruopos – deficitas
Dabartiniam žmogui sunku įsivaizduoti, kad tais laikais rūkytos dešros ringė buvo didžiulis deficitas. Iš spekuliantų arba per pažintis parduotuvėje nusipirkęs gabalėlį servilato, tipiškas „tarybinis žmogus“ dėdavo jį į šaldytuvą ir laikydavo šventėms. Šiaip jau eilinis pirkėjas, užėjęs į parduotuvę, galėjo nusipirkti tik žuvies konservų ir forminės duonos.
Palyginti su plačiąja Rusija ir kitomis „broliškomis respublikomis“, sovietinės Lietuvos gyventojai per daug skųstis negalėjo. Lietuvoje dar ilgą laiką ant prekystalių buvo ir daktariškos dešros, ir kiaulienos, ir menkės. Pilnesnės lentynos buvo ir Maskvos parduotuvėse, o štai kituose Rusijos miestuose prekystaliai buvo nukrauti tik žuvies konservais ir karvių kanopomis. Visa kita buvo deficitas.
Normalioje valstybėje paklausa skatina pasiūlą, o sovietų šalyje viską sprendė toks Plano komitetas. Jo valdininkai ir nuspręsdavo, kiek kuris žmogus turi suvalgyti dešros ar kruopų.
Vis dėlto svajonę skaniai pavalgyti, ypač turint pinigų, buvo galima įgyvendinti ir tais laikais. Tik reikėjo turėti pažįstamų ar giminių tarp maisto prekių parduotuvių direktorių, vedėjų. Daug galėjo ir paprasti pardavėjai. O apie tuometinių maisto prekybos bazių direktorius ir kitus specialistus nėra ką ir kalbėti. Jie buvo vos ne dievukai – tiesiog viską galintys, beveik mitologinės būtybės.
Ir iš tikrųjų galėjo daug ką, nes kad ir ką kalbėtum apie aukštas ideologines komunizmo statytojų moralines savybes, visi jie norėjo valgyti. Tad turėdamas rūkytos dešros, konservuotų žirnelių ar ikrų, galėjai gauti bet kokių pramoninių prekių. Žodžiu, sukosi ratu tokia pogrindinė prekyba – „tu – man, aš – tau“.
Parduotuvė kaip muziejus
Tais brežneviniais laikais Maskvoje ir buvo atidarytas šis gastronomas, o jo direktoriumi tapo J. Sokolovas. „Gastronomas nr. 1“ buvo oficialus šios parduotuvės pavadinimas, o liaudis ją vadino dar iki Spalio revoliucijos toje vietoje buvusios Jelisejevo parduotuvės vardu.
Pirklys Grigorijus Jelisejevas 1901 metais Tverės gatvės 14-ajame pastate įsteigė prašmatnią parduotuvę ir prekiavo tais laikais dar labai mažai kam žinomomis prekėmis: triufeliais, austrėmis, kava, arbatžolėmis, geros rūšies vynais. Į šią parduotuvę žmonės ateidavo kaip į muziejų – pasigrožėti nematytu interjeru, puikiais šviestuvais, kuriuos vadindavo liustromis, ir, aišku, paganyti akis į užjūrio prekes.
Sovietams užėmus valdžią, ši parduotuvė išnyko ilgiems metams. Bet štai atsirado buvęs frontininkas J. Sokolovas ir per trumpą laiką parduotuvei grąžino ikirevoliucinę šlovę. Beveik visose parduotuvėse būdavo tuščios lentynos, o Maskvoje, tuometinės M. Gorkio gatvės 14-ajame pastate, jos vos nelūžo nuo prekių gausos. „Šioje parduotuvėje buvo galima gauti net riebios silkės, – prisimena pensininkė Eleonora. – Ir daktariškos dešros, ir net šokoladinių saldainių.“
Nejučiomis Maskvos pirmasis gastronomas tapo neoficialia to miesto vizitine kortele. Žmonės, atvažiavę į Maskvą, būtinai nueidavo į Kremlių pasižiūrėti į Vladimiro Lenino mumiją, o po to skubėdavo į žymųjį gastronomą.
Vis dėlto prekių, kurias gaudavo išrinktieji, net ir ten ant prekystalių nebūdavo. Eiliniam pirkėjui stebuklas buvo ir daktariška dešra ar sardelės, o tie, kurie patekdavo į sandėlius, pamatydavo ikrų dėžutes, olandiškus sūrius, suomišką likerį, armėnišką konjaką, šviežias daržoves ir krūvas kitų gėrybių.
Parduotuvės direktorius J. Sokolovas sugebėjo ir tais sunkiais laikais gauti įvairiausių prekių. Šiais laikais tai būtų nesunku – reikėtų tik pasiūlyti geras ekonomines sąlygas. Direktorius ir tada naudojosi ekonominėmis sąlygomis – tik kiek kitokiomis nei dabar. Jis viską pirkdavo iš tiekėjų valstybinėmis kainomis, bet neužmiršdavo ir vokelių, kuriuose būdavo kyšiai. Visai kaip dabar, kyšius tuomet nešdavo irgi vokeliuose.
Penktadalį suėsdavo pelės
Iš kur J. Sokolovas imdavo pinigų? Čia ir vėl reikia pakalbėti apie sovietinės ekonomikos ypatumus. Sovietų Sąjungoje galiojo taisyklės, pagal kurias apie 20 procentų produktų buvo galima nurašyti į nuostolius. Dešros, mėsa, cukrus, kruopos juk galėdavo nudžiūti, išgaruoti, kaip nors kitaip pradingti, jas galėdavo sugraužti pelės.
Taigi direktorius J. Sokolovas, kaip ir priklauso, visa tai nurašydavo į nuostolius, o pats parduotuvėje vadovavo taip, kad tų nuostolių beveik nebūtų. Jis sugebėjo nupirkti suomiškus šaldytuvus, kuriuose mėsa nei išdžiūdavo, nei nugaruodavo. Pardavus tuos 20 procentų, susidarydavo didžiuliai pinigai – jų užtekdavo ir kyšiams, ir sau sočiai likdavo.
Ir taip būdavo ne tik parduotuvėse, bet ir fabrikuose. Mėsos kombinatų darbuotojai, dirbantys prie įrengimų, mėsą ir dešreles išsinešdavo kelnėse, o aukštesni valdininkai išsiveždavo automobiliais, bet mėsos trūkumo beveik niekada nebūdavo.
Kauniečiai, dirbę šio miesto mėsos kombinate, pasakodavo, kad jeigu, nieko neperspėję, kombinatą užgriūdavo savotiškos to meto ekonominės policijos – KSNG (Kovos su socialistinės nuosavybės grobstymu) – skyriaus pareigūnai ir mėsos tą dieną nebūdavo galima išsinešti, tai tekdavo ją slėpti, net versti į kanalizaciją, kad milicininkai nerastų pertekliaus. Už jį bausdavo labiau nei už trūkumus. Visa laimė, kad KSNG pareigūnai beveik visada perspėdavo apie reidus, nes ir patys iš to misdavo. Netikėti patikrinimai būdavo beveik negalimi, nes juk visiems reikėdavo mėsos.
Reikėdavo ir kitų prekių ar žaliavų. Pelės juk grauždavo ne tik sūrius. Joms patikdavo paskanauti ir vilnonių siūlų ar drobės audinių. Taigi tas nurašymas, tas tikras ar netikras nubyrėjimas, išdžiūvimas buvo visose sferose ir leisdavo prasigyventi tiems, kurie prie to prieidavo.
Aišku, eiliniai dirbantieji turėjo suktis kitaip. Jie dar prisigalvodavo visokių būdų, kaip ir pavogus gauti tą patį produktą. Pavyzdžiui, pardavėjos pasireguliuodavo svarstykles, kad jos pasvertų keliais gramais mažiau. Arba prie cukraus maišo nakčiai sandėly pastatydavo kibirą su vandeniu. Rytą kibire vandens nė lašo, o cukraus maišas – 10 kilogramų sunkesnis.
Sekretoriui – storiausias vokelis
Grįžkime į tą Maskvos „gastronomą nr. 1“. Jo prekybos salės buvo nuolat pilnos paprastų pirkėjų, o koridoriuose ir kabinetuose sukiojosi to meto visuomenės grietinėlė. Visi žinomi artistai, dainininkai, meno veikėjai, rašytojai kviesdavo direktorių į premjeras, koncertus, knygų pristatymus, o patys tikėdavosi gauti nusipirkti deficitinio servilato, sūrio ar citrinų. Direktoriaus ir parduotuvės užsakymų telefonas irgi nenutildavo nė minutei. Aukšti valdinikai, generolai ir pulkininkai irgi norėdavo gardesnio kąsnelio.
Maskvos pirmasis gastronomas paketus ruošdavo ir Kremliaus valdininkams. Pasakojama, kad Komunistų partijos generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo dukra Galina tame gastronome apsilankydavo vos ne kasdien. Pasiimdavo dešros, saldainių ir būtinai konjako, o užsimokėti – pamiršdavo... Visa laimė, kad kiti atsiskaitydavo kaip priklauso.
Aukštesniems savo viršininkams J. Sokolovas irgi nešdavo ne tik prekių paketus, bet ir vokelius. Kuo aukštenis viršininkas, tuo storesnis vokelis. Maskvos miesto Komunistų partijos pirmajam sekretoriui Viktorui Grišinui vokelis būdavo, ko gero, pats storiausias.
Dirbusieji Maskvos pirmajame gastronome prisimena, kad jų direktorius neužmiršdavo ir kolektyvo. Net eilinė pardavėja gimimo dienos ar kitų švenčių progomis iš direktoriaus irgi gaudavo vokelius.
Žmogus, aplenkęs laiką
Apie pažintį su J. Sokolovu laikraščio „Komsomolskaja pravda“ korespondentui papasakojo ir dainininkas Josifas Kobzonas. „Taip, aš buvau gerai pažįstamas su Jurijumi Sokolovu ir su juo bendravau, – sakė dainininkas. – Ir ne tik dėl tų produktų, kuriuos gaudavome Jelisejevo parduotuvėje, bet ir dėl to, kad tai buvo labai protingas ir malonus žmogus. Jis dažnai savo kolektyvui ruošdavo vakarėlius, į juos koncertuoti be jokio užmokesčio ateidavo ne vienas dainininkas. O tuo laiku bendrauti su juo buvo ir garbė, nes Jurijus, buvęs frontininkas, buvo ir miesto partijos komiteto biuro narys. Aš pažinojau ir jo žmoną Floridą, ir dukterį. Mes kartu švęsdavome šventes ir net minčių nebuvo, kad taip gali atsitikti... Teisme Jurijus nepripažino savo kaltės. Jis sakė, kad dirbo tokioje sistemoje ir stengėsi, kad kuo daugiau žmonių jo parduotuvėjė gautų ieškomų prekių. Jis aplenkė laiką. Dabar tai būtų gerbiamas verslininkas. O tuo laiku viršuje kažkas su kažkuo susipyko, nepasidalijo – ir gastronomo direktorius tapo atsitiktine auka.“
