Švęsdamas savo 70-metį, Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ministras Nikolajus Ščiolokovas iš Leonido Brežnevo rankų dar gavo aukso žvaigždę ir nė košmariškame sapne nesapnavo, kas jo laukia numirus generaliniam sekretoriui.
Vertingiausias žmogus – siuvėjas
Prieš 70-mečio šventimą dar sugrįžkime į „specialiuosius objektus“, kurių neišvardijome praėjusiame numeryje.
Dar buvo toks „spec. objektas nr. 4“. Kol laukdavo registracijos ir buto Maskvoje, jame gyvendavo ministro giminės. Paskutinė čia gyveno N. Ščiolokovo giminaitė Marija. Baigusi mokyklą ji atvyko į Maskvą ir įstojo į išrinktųjų aukštąją mokyklą – Maskvos valstybinį tarptautinių santykių institutą.
Teisme ta Marija pasakojo: „Pas mus į ministerijos butą ateidavo ministro žmonės ir klausdavo, ar mums ko reikia. Butas buvo prabangiai apstatytas, tad nieko netrūko. Tik pastebėjau, kad televizorius juodai baltas. Pasakiau Vorobjovui, ir jis kaipmat pakeitė. Su vyru baigę institutą iš karto gavome butą. Kai kraustėmės iš tarnybinio buto, pasiėmėme visus baldus ir daiktus. Leidimo išsivežti neprašėme, o pasiėmėme dėl to, kad tie baldai mums patiko ir mes prie jų buvome pripratę.“
Toks buvo ministro giminaičių mąstymas. Patempusi lūpą teisme sovietų diplomatė Marija net nesuprato, kad galėjo būti kitaip. „Juk reikia naujame bute įsikurti, o kada mes viską nusipirksim?“ – įsižeidusi dėl kaltinimų virkavo ji.
Prieš N. Ščiolokovo gimines ketvirtajame „spec. objekte“ gyveno jo asmeninio siuvėjo B. Šveicherio duktė Faina. Jos rangas buvo aukštesnis net už giminių – N. Ščiolokovas mokėjo vertinti žymius siuvėjus. Kadangi pats siuvėjas Maskvoje butą turėjo, tai ministras objekte apgyvendino jo dukterį. Tik ši galų gale N. Ščiolokovą apvylė – spjovė į viską ir išvažiavo į Izraelį. Į tai ministras numojo ranka.
Bet po metų pas dukterį išdundėjo ir vertingasis siuvėjas B. Šveicheris. Jo išvažiavimas N. Ščiolokovui buvo skausmingas. Jei kas netyčia ministrui užsimindavo apie siuvėją, būdavo sumalamas į miltus. Kartą kliuvo net generolui Viktorui Kalininui. Vien už tai, kad jis, atnešęs ministrui televizijos anteną, nepastebėjo, kad ant jos – Izraelio emblema. Antena nukeliavio į sąvartyną ir generolui teko ieškoti kitos.
Pirties diena
Vidaus reikalų ministerijoje buvo ir specialus bufetas. Jame būdavo visokiausių deficitų, tačiau bufeto vedėja Raisa Bezrodnych žinojo, kad asortimente būtinai turėjo būti raugintų agurkėlių ir degtinės. Kai ji buvo tik pradėjusi dirbti, norėdama įsiteikti viršininkams kartą ji parūpino prancūziško konjako, bet buvo supeikta ir perspėta, kad ko jau ko, o degtinės niekada neturi trūkti. Kaip sakydavo Ūkio valdybos viršininkas V. Kalininas, gerti degtinę esą sveikiau nei konjaką, o ir pagirios lengvesnės.
Gėrė ministerijos tarnautojai daug. Degtinė liete liejosi, daugelis pirko ją kreditan. Atsiskaitydavo po algų arba atvykus pavaldiniams iš provincijos.
Kiekvienas trečiadienis toje ministerijoje buvo pirties diena. Tai nebuvo banalus pasiprausimas su išgėrimu. Tai, anot dalyvių, buvo sielos ir kūno šventė. Jai vyrai ruošdavosi nuo pat ryto. Buvo apsvarstoma kompanijos sudėtis, skirstomos pareigos, aiškinamasi, kokių produktų yra specialiajame bufete ir ką reikėtų nupirkti.
Penktą valandą po pietų mašinų stovėjimo aikštelę prie vieno šilo užpildydavo juodos „Volgos“. Iš jų išlipę generolai ir kiti dideli viršininkai skubėdavo į dešimtąją vyriausybinę vilą. Ten karščiu dvelkė paruošta sauna, laukė svetainė, kurioje stalai buvo nukrauti delikatesais. Vyrai valgydavo, gerdavo, garindavosi ir... „nulūždavo“. Pirtyje moterų generolams nereikėdavo – nebent prisiminimų apie jas. Moterimis rūpindavosi kiekvienas atskirai. Net ir beveik visas ministro paslaptis žinojęs majoras Vasilijus Vorobjovas nežinojo, su kuo „spec. objekte“ mylisi jo viršininkas. Apie audringas naktis išduodavo tik sujaukta patalynė ir dėmės ant paklodžių.
Du ministro portretai
Ypač didelės iškilmės buvo suruoštos N. Ščiolokovo 70-mečiui paminėti. Dar prieš jubiliejų ministro pavaduotojas L. Brežnevo žentas Jurijus Čiurbanovas atėjo pas generolą V. Kalininą ir abu pasitarę nusprendė užsakyti jubiliejinį šefo portretą. Kadangi N. Ščiolokovas mėgo dailininko Fedoskino darbus, tai pastarajam ir užsakė nutapyti – net du portretus. Mat nujautė, kad ministrui gali būti suteiktas socialistinio darbo didvyrio vardas. Todėl norėjo, kad portrete N. Ščiolokovas būtų pavaizduotas su tai liudijančiu aukso žvaigždės medaliu. Tik dėl visa ko, jeigu kartais tas vardas nebūtų suteiktas, dar paprašė portreto ir be žvaigždės. Vidaus reikalų ministerijos Ūkio valdyboje abu portretus apiformino kaip keramikos gaminius, skirtus vyriausybinei vilai. Ir niekas dėl šių „gaminių“ nenukentėjo – na, nebent valstybės iždas.
Sociliastinio darbo didvyrio vardą N. Ščiolokovui suteikė, dovanų jis gavo portretą su žvaigžde, bet nė kiek nenustebo dėl dailininko operatyvumo. Jo manymu, aukso žvaigždę jam būtinai turėjo įteikti – juk tiek daug dirbęs socialistinės valstybės naudai. O kad neužmiršo ir savęs, čia jau kita kalba.
Per tą ministro N. Ščiolokovo jubiliejų pavaldiniai ir draugai varžyte varžėsi, kuris padovanos geresnę dovaną. Vis dėlto reikėjo atsižvegti ir į subordinaciją. Štai pavaduotojas J. Čiurbanovas galėjo sau leisti padovanoti iš specialiosios saugyklos paimtą auksinį kišeninį laikrodį. Generolui V. Kalininui jau būtų buvę netaktiška nustebinti ministrą brangesne dovana, tai jis dovanojo magnetofoną.
Užtat visus perspjovė Vidaus reikalų ministerijos mokslinio tyrimo institutas – padovanojo fotoaparatą, net du kartus brangesnį už L. Brežnevo žento dovanotą laikrodį. Bet tas fotoaparatas, kainavęs 7750 rublių (dviejų „Žigulių“ markės automobilių kaina), buvo instituto balanse, tad vėliau teko atlikti kelias machinacijas, kol jį nurašė. Vyrai pykosi, gadino sau nervus, o visa tai – be jokio reikalo. Po iškilmių N. Ščiolokovas fotoaparatą atidavė sūnui, o šis nė neišbandęs užmetė jį už antresolių. Taip fotoaparatas ten ir pragulėjo iki „lemtingosios dienos“.
Daugybė dovanojimo istorijų buvo kupinos dramatizmo, tačiau jos atnešė tik nemalonumus.
Na o pačios jubiliejaus iškilmės pavyko nuostabiai. Dvi dienas gaudė vyriausybinė vila. Prakaituodami bėgiojo padavėjai ir virėjai iš „Prahos“ restorano, kurį buvo labai pamėgę Maskvos „sovietiniai aristokratijai“ ir nusikaltėlių šulai. Poškėjo šampanas, upeliais liejosi degtinė.
Afera su kilimais
Kartkartėmis ministras N. Ščiolokovas iš savo fondo artimiausiems draugams skirdavo pašalpų, premijų, nes žinojo, kad nei jis, nei jo giminės už nieką nemoka, o išleistus pinigus Ūkio valdybos žmonės kaip nors kompensuodavo. Šie dėl to irgi nesikrimsdavo ir nesiskųsdavo. Nurašinėjant į „specialiuosius objektus“ patekusius baldus ir kitus rakandus, būdavo nurašoma ir tai, kas būdavo patekę į V. Vorobjovo, V. Kalinino, A. Fadejevo ar V. Biriukovo butus, arba – tiesiog parduota, o pinigai pragerti.
Kartais pavykdavo prasukti visai neblogų aferų. Štai vieną kartą ministras savo artimiausiems pavaldiniams pranešė, kad netrukus brangs kilimai ir kailiai. Pavaldiniai tokia produkcija užkimšo savo seifus ir sandėliukus, o kai iš tiesų pabrango, viską pardavė ir uždirbo krūvą pinigų.
Vogė ir nesigraužė
Generolas V. Kalininas prie ministro gyveno lyg blakė – pampo ir pampo. Jis lakstydavo po parodas, muges, turtų ieškojo užjūryje, užmegzdavo naudingas pažintis ir domėjosi, ko kur yra. Po kurio laiko pirmas jo uždavinys pasidarė ne kaip įtikti N. Ščiolokovui, o kaip jį apgauti, kaip pasisavinti daiktus, kol ministras dar nespėjęs pamatyti. Kas patiko V. Kalininui, tas patiko ir ministrui, ir jo gausiai giminei. Kiekvienas norėjo ką nors pasiglemžti ir vis veržėsi į sandėlius. Tam V. Kalininas į sandėlio teritoriją atsitempė tokį neišvaizdų vagonėlį. Niekam nė į galvą neatėjo mintis, kad jame saugomi brangiausi daiktai.
V. Kalininas buvo atidirbęs ir vagystės schemą. Pagrindiniame sandėlyje jis kaupdavo neužpajamuotas baldų atsargas. Po to pirkdavo naujus baldus, veždavo juos tiesiai sau namo. Jų vieton paimdavo baldų iš senų nepajamuotų, o po kurio laiko – nurašydavo. Geriausia vogti sekdavosi atskiras komplektų dalis. Į sandėlį nuveždavo kokią vieną dalį – kas paskui išsiaiškins, kiek jų, jeigu važtaraštyje parašytas tik pavadinimas.
Vėliau V. Kalininas susirado tinkamą padėjėją – iš vidaus tarnybos atleistą Valerijų Sterligovą – ir paskyrė jį inventoriaus nurašymo komisijos pirmininku. Tas V. Sterligovas buvo 6 metus dirbęs milicijoje, išaiškinęs ne vieną socialistinės nuosavybės grobstytoją, bet už milicijos darbuotojo vardo diskreditavimą atleistas iš pareigų. Palyginti su tuo, kaip tą vardą jis diskreditavo vėliau, dirbdamas Vidaus reikalų ministerijoje, pirmasis diskreditavimas buvo visai nereikšmingas – tiesiog jaunas milicijos karininkas pardavė automobilį didesne negu komiso kaina.
Sugrąžintas į tarnybą V. Sterligovas greitai buvo pakeltas iki majoro ir ėmėsi atidirbti juo patikėjusiems generolams. Jo stropumas pranoko viršininkų lūkesčius. Tik ką kovojęs su vagystėmis, jis pats ėmė vogti, panaudodamas savo kaip operatyvininko, žinančio nusikalstamo pasaulio darbo metodiką, patyrimą. O šalia to jis lengva ranka pasirašinėdavo ir Anatolijaus Fadejevo paruoštus nurašymo aktus.
Viską aukštyn kojomis apvertė L. Brežnevo mirtis. Kas nutiko ministrui N. Ščiolokovui, jau žinote iš ankstenių rašinių.
Kitą sekmadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite:
Apie tai, kad po N. Ščiolokovo mirties nukentėjo ir daug nekaltų pareigūnų
