Kadangi buvęs Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ministras Nikolajus Ščiolokovas nusišovė, jam iškelta byla buvo nutraukta, o artimiausi jo pavaldiniai, padėję grobstyti ir švaistyti valstybės turtą, buvo teisiami.
Už grotų – karininkai
Taigi aukštus Vidaus reikalų ministerijos pareigūnus teisė karinis teismas. Kad būtų išvengta viešumo, visi teismo posėdžiai buvo uždari. Ministerijos Ūkio valdybos viršininkas generolas majoras Viktoras Kalininas buvo nuteistas kalėti 12 metų, tos pačios valdybos darbuotojai papulkininkis Anatolijus Fadejevas – 8 metus, majoras Valerijus Sterligovas – 4 metus, majoras Vasilijus Vorobjovas – 3 metus. Ministro priimamojo vyresniajam budėtojui pulkininkui Vladimiras Biriukovui teismas paskyrė taip pat 3 metų laisvės atėmimo bausmę. Visi nuteistieji buvo įkalinti sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje.
Buvo nustatyta, kad jie ne tik padėjo grobstyti N. Ščiolokovui, bet ir patys nespjovė į valdišką turtą – pagrobė jo už 67 136 rublius ir 12 kapeikų. Taip tiksliai suskaičiavo teisėjai, o kiek iš tikro kuris pavogė ir pragėrė, nežino niekas.
Tos bylos puslapius verta pavartyti, nes buvę pavaldiniai ir per tardymą, ir teisme papasakojo daug įdomių dalykų. Pasirodo, generolai su valstybės turtu darė ką norėjo ir jokie revizoriai nieko nesurasdavo, nes viskas būdavo nurašyta specialiesiems objektams. Butai, vilos būdavo paskelbiami slaptais objektais, naudojamais operatyviniam darbui, ir tai tapdavo valstybės paslaptimi. Tada jau joks revizorius negalėdavo peržengti tokio buto slenksčio, nors iš tikro ten nieko slapto nebūdavo. O štai visi daiktai, patekę į tuos „specialiuosius objektus“, be jokių kliūčių buvo nurašomi kaip netinkami naudoti.
Po tėvo sparneliu
Teisme paaiškėjo ir tai, kad nusišovęs ministras savo vaikus paliko likimo valiai, jų visiškai neparuošęs gyvenimui. Be jo nurodymų ir vadovavimo teisme jie atrodė apgailėtinai, neišmanė elementariausių dalykų. Ir nenuostabu – juk tėtušis aprūpindavo ir save, ir savo vaikų šeimas.
Štai Nina Gorbulina teisme papasakojo, kad ministro duktė Irina savo dukrelę po gimdymo prižiūrėjo tik aštuonias dienas. Po to viskas gulė ant jos, N. Gorbulinos, pečių. „Labiausiai mes bijojome ministro žmonos Svetlanos – vien nuo jos žvilgsnio drebėdavome, – pasakojo N. Gorbulina. – Aš meldžiau likimą, kad tik galėčiau kaip nors mesti tą darbą pas Iriną, bet man nepavyko, nes keli giminaičiai ministerijoje turėjo gerai apmokamas tarnybas. Žinojau, kad jeigu išeisiu, darbo neteks ir jie, todėl patarnavau šešerius metus, kol išvaikė Ščiolokovų klaną“.
Dar vienas faktas iš Irinos gyvenimo. Ji, kaip ir kiti Ščiolokovai, nevengė komiso parduotuvių. Kartą Irina bandė užsienietišką magnetolą, įvertintą 720 rublių, parduoti už 1500 rublių, bet ir „kvailių šalyje“ neatsirado tokio, kuris mokėtų taip brangiai – nors ir už deficitinę prekę. Bet Irina užsispyrė, ir kuo toliau, tuo gėdingiau jai atrodė sumažinti kainą. Bet daikto ji irgi neatsiėmė, o paskambino į ministro priimamąjį ir tiesiog liepė V. Biriukovui, kad tas nurodytų nupirkti jos magnetolą ministerijos komunalinei tarnybai. Pulkininkas pats prižiūrėjo, kad magnetola būtų nupirkta ir Irinai išmokėti tie 1500 rublių.
Santechnikas majoro antpečiais
Ministras N. Ščiolokovas pavaldinių buvo vadinamas Dėde Kolia. Save jis buvo apsistatęs tais, kurie mokėjo ne tik tarnauti vidaus reikalų organuose, bet ir pasitarnauti. Panašiai elgėsi ir pavaldiniai. Štai A. Fadejevas per 9 metus, pratarnautus Kijeve, užsitarnavo tik iki vyresniojo leitenanto. Kai V. Kalininas jį pasikvietė į Maskvą ir paskyrė Specialiųjų produktų skyriaus viršininku, tuoj pat suteikė kapitono, o po metų – ir majoro laipsnį. Už tai reikalavo tik vieno – paklusnumo.
V. Vorobjovas į ministro aplinką pateko, kai dirbdamas šaltkalviu-santechniku buvo iškviestas į Ščiolokovų butą išvalyti užsikimšusios kanalizacijos. Jį sutiko ministro žmona Svetlana ir atidžiai stebėjo, kaip jis dirba. Baigus darbą ponia Ščiolokova pagyrė: „Balandėli, jūs turite auksines rankas“. Santechnikas tik paraudo nuo tokių pagyrų ir nedrąsiai ištarė, kad galįs padaryti bet ką.
Ministerienė tada V. Vorobjovui ir pasakė, kad svajojanti namie turėti visų galų meistrą. O kad atsirastų noras dirbti, ponia pasiūlė santechnikui tarnybą Vidaus reikalų ministerijoje. Taip 1968 metų gruodį ministerijos sąrašuose atsirado dar viena pareigybė – VRM Ūkio valdybos viršininko pavaduotojas vasarnamiams. Po poros metų jis jau buvo leitenantas, o dar po keleto – ir majoras.
Namie ministrui ir kitiems šeimos nariams valgyti iš virtuvės atnešdavo jaunesnioji leitenantė Morozova. Laipsnį ministras jai buvo suteikęs už tai, kad ji meistriškai aptarnaudavo. Tokios oficiantės būtų galėjęs pavydėti bet koks aristokratas. Už savo žvaigždutę Morozova sąžiningai ir tarnavo – kaip ir kiti tarnai, kurių Ščiolokovų namuose buvo daugiau negu dešimt. Dvi tarnaitės patarnavo žmonai, po vieną – sūnui ir dukrai. Dar – vairuotojai, sargybiniai, sodininkas, siuvėjas, valytojos, kirpėjos. Ir visi tie tarnai buvo įtraukti į Vidaus reikalų ministerijos darbuotojų sąrašus, beveik visi nešiojo karininkų antpečius.
Už nieką nemokėjo
Ministras N. Ščiolokovas pats naudojosi butu, kuris dokumentuose buvo įvardytas kaip „specialusis objektas nr. 1“. Apie jį žinojo tik keli žmonės. Majoras V. Vorobjovas buvo atsakingas už patalynės švarą. Su kuo tame bute miegodavo ministras, nematė niekas, bet pagal tai, kad patalynę reikėdavo keisti gan dažnai, ir pagal tai, kad ant jos būdavo specifinių dėmių, kurios lieka po orgijų, V. Vorobjovas kai ką numanė. Bent taip jis sakė teisme.
V. Vorobjovas dar paaiškino, kad ilgą laiką pats turėjęs tame bute ir dulkes šluostyti, ir grindis plauti. Tik po keleto metų įkalbėjo ministrą, kad leistų pasamdyti tarnaitę. Šis leido, bet perspėjo, kad už ją atsakys savo galva. Tad V. Vorobjovas ilgai ieškojo kandidatūros ir apsistojo ties savo buvusia uošve. Su žmona jis buvo išsiskyręs, bet su uošve bendravo, o ši mokėjo laikyti paslaptis. N. Ščiolokovas įsakė ją įdarbinti Ūkio valdyboje, bet lovą kloti patikėjo tik majorui. Jį ministras vertino už tai, kad šis niekada niekam neišplepėdavo jokių smulkmenų.
Vis dėlto kai Dėdės Kolios nebeliko, teisme V. Vorobjovas papasakojo, kaip ministrui veždavo importinius kilimus, baldus, šviestuvus, paveikslus. Šis už nieką nemokėdavo. Buhalterijoje viskas buvo apiforminta V. Vorobjovo vardu. Kas kiek laiko Ūkio valdybos viršininko sudaryta komisija tas gėrybes nurašydavo.
Butas ministro broliui
„Specialiuoju objektu nr. 3“ naudojosi ministro N. Ščiolokovo sūnus Igoris. Jis ten irgi keldavo orgijas, bet niekas apie tai neturėjo žinoti. Ministro pavaldiniai visaip pataikaudavo jaunajam Ščiolokovui, o jis buvo išpuikęs ir įtikti darėsi vis sunkiau.
Nemaža ministerijos baldų ir kitokio inventoriaus „surijo“ ir ministerienės butas, kuriame ji buvo apgyvendinusi savo meilužį studentą Vasilijų Andriucą. Iš pradžių jis gyveno bendrabutyje, paskui išsinuomojo butą pas kažkokią moterį. Ponia Ščiolokova dėl to labai sunerimo, nes nutarė, kad tai trukdys jos ir gerokai jaunesnio studento meilei. Antro kurso studentas buvo skubiai perkraustytas į butą pačiame geriausiame Maskvos rajone, M. Kutuzovo prospekte. S. Ščiolokova pasistengė, kad tame bute ministerijos lėšomis būtų atliktas remontas. Jaukų lizdelį ponia įsakė paruošti per kelias dienas, tad V. Vorobjovui teko dirbti dieną naktį, kad tik ji liktų patenkinta.
„Specialiuoju objektu nr. 2“ dažniausiai naudodavosi Dėdės Kolios brolis Sergejus Ščiolokovas, kuris iš saulėtosios Moldavijos dažnai atvažiuodavo į Maskvą. Už tai jis nemokėdavo nė kapeikos. „Kaip aš galiu gyventi viešbutyje, kur iki manęs velnias žino kiek žmonių gyveno ir blakes traiškė, – gerdamas su ministro patarnautojais mėgdavo sakyti S. Ščiolokovas. – O šis butas nuolat skirtas man. Jame niekas negyvena, o tik ministro brolis“.
Šviestuvų kolekcionierius
Pavaldiniai žinojo ir tai, kad jų viršininkas kolekcijuoja šviestuvus, sietynus. Šnekėta, kad persikraustydamas į Maskvą iš Kišiniovo jis net pasiėmęs valdišką sietyną, kabėjusį jo kabinete.
Dėl reto šviestuvo Ščiolokovas buvo pasiruošęs bet kam. Jo nurodymu V. Vorobjovas važinėdavo po turgus, sendaikčių prekyvietes ir pirkinėdavo šviestuvus. Vienoje prekybos bazėje be etikečių daug pigiau buvo pardavinėjami vogti sietynai – V. Vorobjovas pirkdavo ir juos, tempdavo į „specialuosius objektus“, į ministro namus ar į vasarnamį.
Pataikūnai ieškodavo šviestuvų Čekoslovakojoje, Italijoje, tarptautinėse parodose. Kartais parodose supirkdavo visus šviestuvus – aišku, už ministerijos pinigus, – kad Dėdė Kolia neskubėdamas galėtų išsirinkti.
Ministro butuose ir vilose buvo šimtai šviestuvų, bet jų vis daugėjo ir daugėjo. Jie buvo kraunami garažuose, sandėliukuose, kabinami pačiose netikėčiausiose vietose. Bolševo viloje prie laiptų į antrą aukštą buvo pakabinti šviestuvai su daugybę ragelių. Ministras visai be reikalo lipdavo į antrą aukštą – vien tam, kad leisdamasis galėtų pasigrožėti begale žaižaruojančių švieselių. Meniška jo siela trokšdavo naujų pojūčių ir nurimdavo tik įsigijus naują vertingą daiktą.
Kitą sekmadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite apie dovanas ministrui N. Ščiolokovui 70-mečio proga
