Neištirtos bylos skaičiuojamos net ne dešimtimis, o šimtais tūkstančių. Niekas neskaičiuoja, kiek žmonių, susidūrusių su teisėsauga, mano, kad pareigūnai atliko savo darbą atmestinai arba ne iki galo, - tačiau jų, ko gero, dar daugiau.
Svarbu rasti straipsnį
Retas kuris susidūręs su pareigūnais vėliau gali pasakyti, kad šie viską atliko idealiai. Nekalbant apie nuteistuosius, kurie, žinoma, dažniausiai mano, kad teisėsaugininkai mažų mažiausiai persistengė. Nukentėjusieji, jų giminės, draugai dažniausiai lieka įsitikinę, kad pareigūnai padarė anaiptol ne viską, ką galėjo, rašo „Respublika“.
Tai faktai, puikiai žinomi žmogaus teisių gynėjams, teisininkams. Juos patvirtina ir visuomenės apklausų duomenys, pagal kuriuos policija, prokuratūra ir teismai gali „pasigirti“ tik vienais iš prasčiausių rezultatų. Didžiuliu pasitikėjimo stygiumi.
Apklausų rengėjų duomenimis, nukentėjusiesiems labai dažnai susidaro įspūdis, kad pagrindinis pareigūnų tikslas - rasti ir pritaikyti straipsnį, pagal kurį tyrimas yra negalimas ar jį reikia nutraukti. Beje, teisėsaugininkams, regis, visai neprastai sekasi.
Prieinama iki absurdų. Ką galvoti žmogui, iš prokuroro išgirdusiam, kad iš dviejų jį sumušusių vyrų kaltas tik vienas? Kad tik jis stos prieš teismą, o antrojo likimu, mielas nukentėjusysis, pasirūpink pats. Apie tokį atvejį Šalčininkuose „Respublika“ jau rašė.
Viena prieš mechanizmą
Kaunietė Bronė Markevičienė - viena iš daugelio žmonių, patekusių į teisėsaugos mechanizmo girnas.
Moteris mano, kad jos sūnus ne nusižudė, o buvo nužudytas. Daugiau nei pusantrų metų ji varsto policijos, prokuratūros ir teismų duris prašydama ne tiek jau ir daug. Tik atnaujinti ikiteisminį tyrimą, kurį, jos nuomone, pareigūnai atliko ne taip kruopščiai, kaip galėtų.
Tačiau tas mechanizmas, kaip žinoma, yra didelis ir negailestingas. Jis nenori daryti to, ko prašo B.Markevičienė. Tiesiog nemato reikalo. Yra įsitikinęs savo teisumu.
O supratęs, kad ta moteriškė nenurims, kol nepasieks savo, mechanizmas supyksta. Ir pradeda demonstruoti žmogui savo galią. Kai pagalių kaišiojimas į ratus neduoda rezultato, mechanizmas imasi priemonių, kurios kvepia mažų mažiausiai žmogaus teisių pažeidimu.
Sudėtinga „savižudybė“
Sūnaus Rolando kaunietė neteko pernai vasario 20-ąją. Vyras buvo pačiame jėgų žydėjime - 33-ejų. Rastas negyvas nuomojamame bute Šilainiuose. Aptiktas gulintis lovoje: apsiklojęs antklode, su maišu ant galvos, po juo pakištu dujų kaitinimo balionėliu. Maišas ant kaklo buvo užrištas lipnia juosta.
Buvo pradėtas tyrimas mirties priežasčiai nustatyti. Iki tol jokių reikalų su teisėsauga neturėjusi B.Markevičienė neabejojo: tyrėjai savo darbą atliks kvalifikuotai. Išvados bus pagrįstos ir nesukels jokių abejonių.
Tačiau gavusi Kauno apygardos prokuratūros prokurorės Aurelijos Vansevičienės pasirašytą raštą moteris buvo šokiruota. Prokurorė nutarė nutraukti ikiteisminį tyrimą, nes R.Markevičius nusižudė.
Tyrėjų nuomone, viskas įvyko maždaug taip: vyras grįžo namo, atsigulė į lovą, užsimovė ant galvos maišą, pasikišo po juo atsuktą dujų balionėlį, užrišo maišą aplink kaklą lipnia juostele, apsvaigo nuo dujų ir negaudamas oro užduso.
Išvadose - neatitikimai
„Pirmą kartą girdžiu, kad žmogus, nutaręs nusižudyti, pasirinktų tokį keistą, net sudėtingą būdą. Kodėl tyrėjai nesiėmė aiškintis detalių, kurios rodo, kad savižudybės versija yra abejotina?“ - piktinasi motina.
Detales ji beria vieną po kitos. Pavyzdžiui, vienose tyrėjų išvadose sakoma, kad, nuėmus maišą, bute jautėsi dujų kvapas, kitose - kad ne. Vienur teigiama, kad maišas buvo suplyšęs, kitur - kad sveikas. Galiausiai atsiranda teiginiai, kad maišas buvo prigludęs prie vyro kaklo, bet nebuvo užveržtas, „buvo galima lengvai prakišti tris pirštus“. Tai kaip tada vyras sugebėjo uždusti?
„Kodėl apie rastą negyvą sūnų man pranešė tik po dviejų dienų? Kodėl tyrėjai ilgą laiką nenorėjo pripažinti manęs nukentėjusiąja? Kodėl niekam neįdomu, kad sūnaus rankos buvo ištiestos ir gražiai priglaustos prie šonų? Nagai buvo apdraskyti, tarsi sūnus būtų grūmęsis?“ - bėrė B.Markevičienė.
Kaunietės advokatui, buvusiam ilgamečiam policijos pareigūnui Viliui Žilioniui kilo ir kitokių klausimų. Jo žodžiais, įvykio vietoje nerasta nei R.Markevičiaus, nei kitų asmenų pėdsakų. Jokių, visai nieko. Ilgametė pareigūno patirtis tokiais atvejais sako tik viena: jei viskas aplink taip švaru, greičiausiai buvo kažkas, kuris pasistengė viską nuvalyti. Tas kažkas - vargu ar pats R.Markevičius.
Tai tik dalis detalių, kurios kelia abejonių V.Žilioniui ir jo klientei.
Bet ne tyrėjams ir prokurorams.
Turėjo aibes planų
Prokurorė A.Vansevičienė tikra, kad bendrovės „Ebonitas“ direktoriumi dirbęs R.Markevičius nusižudė. Ji žino priežastį: esą yra duomenų, kad vyras labai išgyveno išsiskyrimą su žmona ir sūnumi.
Prokurorė pabrėžia, kad R.Markevičius ir anksčiau bandė nuodytis, buvo gydomas ligoninėje. Bent jau taip teigia buvusi vyro sutuoktinė, nors neigia R.Markevičiaus motina.
Ekspertai, pasak prokurorės, pasakė, jog R.Markevičiaus nagai buvo tvarkingi. Nenustatyta, kad R.Markevičiaus mirtis būtų įvykusi dėl pašalinių asmenų kaltės. Ar kad jis būtų privestas prie savižudybės. Kadangi „buvo nepriklausomas, turėjo dalį savo nuosavos bendrovės, turto, pastovų pragyvenimo šaltinį“.
Šie teiginiai, B.Markevičienės nuomone, tik patvirtina, kad jos sūnus neturėjo dėl ko žudytis. Pasak motinos, tą pačią dieną, kai sūnų ištiko mirtis, jis, kaip donoras, neatlygintinai davė kraujo. Tą pačią dieną sutarė su seserimi kitą dieną važiuoti pirkti kompiuterio. Grįždamas namo prisipirko maisto.
Savižudybe, pasak motinos, nelabai tiki ir buvęs sūnaus bendradarbiai. Žinoję, kad R.Markevičius, nors ir išgyvena išsiskyrimą su žmona bei sūnumi, turi daug darbų ir planų.
Nebėra kur skųstis
Viltį, kad tyrimas bus atnaujintas, motinai buvo įžiebęs Kauno miesto apylinkės teismas. Teisėja Danutė Giačaitė nurodė atnaujinti tyrimą. Abejonių kilo ir jai. „Tyrimu nėra pakankamai išnaudotos visos priemonės nešališkai išaiškinti, ar buvo nusikalstama veika, ar ne“, - pažymėjo teisėja.
Tada teismui pasiskundė prokurorai. Kauno apygardos teismas paskelbė galutinį ir neskundžiamą verdiktą: tyrimas nebus atnaujintas. Esą prokurorai padarė viską, ką galėjo, o kolegės teisėjos išvados yra nepagrįstos. Kaip vieną iš kertinių verdikto motyvų teismas nurodė įstatymą, skelbiantį, jog ikiteisminis tyrimas turi būti atliekamas „kaip įmanoma sparčiau“, o paaiškėjus, kad įtarimas nepagrįstas - kaipmat nutraukiamas.
Vis dėlto B.Markevičienė, padedama V.Žilionio, dar turi nedidelę viltį. Jie žada perduoti bylos medžiagą ekspertams, jų prašys paaiškinti tam tikrus medicininius niuansus. Jei išvados bus tokios, kokių tikisi motina, jos gali tapti pagrindu kreiptis į teismą ir prašyti atnaujinti bylą paaiškėjus naujoms aplinkybėms.
Tiesa, iki tol moteriai ir jos advokatui dar teko gerokai paplušėti. Nors byla baigta ir pagal įstatymus su ja gali susipažinti bet kuris asmuo, nukentėjusiąja pripažinta motina - juo labiau, gauti bylą iš Kauno pareigūnų sekėsi sunkiai. V.Žilioniui į Kauną teko važiuoti keturis kartus. Ir vaikštinėti nuo pareigūno prie pareigūno.
„Jei viskas gerai - kam slapukauti? Kam delsti ir stengtis, kad bylos aš žūtbūt negaučiau?“, - klausia B.Markevičienė.
Beje, už tyrimus ekspertams B.Markevičienė turės sumokėti pati. Pasak V.Žilionio, į ekspertus galėjo kreiptis ir pareigūnai - tokiu atveju tyrimai nebūtų nieko kainavę. Bet tyrėjai to daryti nepanoro. Nematė reikalo.
Kęstutis ČILINSKAS, teisininkas:
Šalyje yra per 100 tūkstančių nebaigtų tirti bylų - pagal oficialius Statistikos departamento duomenis. Be abejo, daugeliui iš jų greitai sueis senaties terminai, tad jos bus nutrauktos. Dėl to kyla įtarimų, kad dalis pareigūnų stengiasi kuo mažiau tirti, išsiaiškinti tiesą. Tuomet susidaro nebaudžiamumo atmosfera, nukentėjusieji negauna tinkamos kompensacijos, nesulaukia, kad būtų ištirta iki galo, atlyginta žala, nubausti kaltieji. Kuriasi tarsi lavina, didėja nusikaltėlių skaičius. Todėl labai svarbu tyrimus užbaigti. Didelė problema, kad dažnai tai, ar pakanka įrodymų, sprendžia prokuratūra. Kitose šalyse viskas atiduodama teismui, jis ir priima galutinį sprendimą. Pas mus dar nuo sovietinių laikų viską daro prokuratūra. Pradedant tokiais žinomais atvejais kaip Seimo narių korupcijos skandalas ir baigiant kitais. Kitaip sakant, jie patys vykdo teismą. O kadangi kartais dėl vienokių ar kitokių priežasčių siekti teisingumo nesinori, bylos dėl vienokių ar kitokių priežasčių nutraukiamos. Arba tyrimai nepradedami. Tai jau darosi tam tikra liga.
Tomas Beržinskas