Pamario žvejai ir jų šeimų nariai, kalbėdami lietuvininkų - šišioniškių - kalba, dažnai kartojo žodį „šišon” vietai nusakyti. Naudojo daug tik šiam kraštui būdingų žodžių: „ziudverstė” - žvejo kepurė, „liktorius”, “liktarna” - lempa žvejojant pasišviesti, „potingė” - dėžė žuvims susidėti, „pice” - medinis kibiras ir kt. Gražūs ir žuvų pavadinimai: vėgėlė vietinių vadinta „kvape”, nes turi specifinį skonį ir kvapą, „devynakė” - nėgė, nes šonuose turi taškelius, kurie primena akis, „pūkis” - pūgžlys, „anguris” - ungurys, „rauda” - kuoja, „azegis” - ešerys, „blingis” - plakis, „bruknė” - kuoja, „lukutis” - karšis, „zarate” - karpis, „lasasa” - lašiša. Įdomiai vadino vėją: „samins” - šiaurės vakarų, „launads” - pietų vėjas.
Tik atvykus „šišon“, į Pamarį, dar galima išmokti, kaip reikia kepti, rūkyti, konservuoti nėges, kurios intensyviai buvo žvejojamos prieš Antrąjį pasaulinį karą. Čia ypač buvo vertinamos vėgėlių kepenys: jas pasūdydavo, pabarstydavo pipirais, apvoliodavo miltuose ir kepdavo. Buvo šeimininkių, kurios kepenėles mėgo ir patroškinti. Tik čia, „šišon“, galima paragauti ir išmokti išsivirti tikrą „žvejų žuvienę”. Žvejai tvirtina, kad skaniausia žuvienė tada, kai vanduo semiamas tiesiai iš marių, o į puodą sudedamos čia pat ką tik sugautos žuvys. Būtina iš pūgžlių pirmiausia nuvirti sultinį, o tik po to į jį dedama geroji žuvis (galima iki 5 rūšių: ešerį, sterką, ungurį ir kt.). Tikroji žuvienė yra be grietinės ir bulvių, ji valgoma su duona.
Tik atvykus į Pamarį galima paragauti nėgės, kurią, konservuotą savo sultyse, dar paruoštų ne vienas šišioniškis. Mūsų krašte svarbiausios metų šventės būdavo Kalėdos, Velykos ir Sekminės. Per jas buvo kepami įvairiausi pyragai: keksai, aguoniniai, trupininiai, kitaip dar vadinami grabaliotais pyragais. Šeimos tik juos ir valgė. Gėrė gilių, miežių kavą, vadinamą „kafija”.
Mūsų šišioniškiai, išlaikę tas senąsias tradicijas, dar gali papasakoti, kaip anuomet buvo kepami pyragai. 84-erių Zenonas Pivorius pyragus kepa nuo 1968 metų. „Pradėjau kepti iš smetoninės knygos, o vėliau receptus sugalvodavau ir pats”, - sakė senolis. Visus nustebino tai, kad jo keptas medaus pyragas gali išsilaikyti nesugedęs net metus, tik jį reikia įdėti į puodą ir uždengti dangčiu - tada jis tik truputį sukietėja. Z. Pivorius nėra didelis saldumynų mėgėjas, bet kai jų užsigeidžia, išsikepa. Ypač gardūs jo meduoliai, kuriems bitininkas negaili medaus. Šiam pyragui reikia 100 g cukraus, 4 kiaušinių, 100 g sviesto, 450 g miltų, 400 g medaus, 2 šaukštelių kepimo miltelių, 1 šaukšto grietinės. Pirmiausia atskiriami kiaušinių tryniai nuo baltymų ir atskirai išplakami. Į baltymų masę dedami 2 šaukštai miltų ir išmaišoma. Į išplaktų trynių masę sudedami kepimo milteliai, grietinė, sviestas, medus, miltai, maltos apelsino žievelės, gvazdikėliai, kvapieji pipirai. Viskas gerai išmaišoma. Vėliau į gautą masę pilama baltymų masė ir vėl maišoma mediniu šaukštu. Z. Pivorius pyragus kepdavo duonkepėje, tad reikėdavo patikrinti, ar joje tinkamas karštis - įkišus ranką skaičiuodavo iki 14-os: jei tiek, bet ne ilgiau, ištveriama, karštis tinkamas, jei galima ištverti ilgiau, krosnį reikia dar pakaitinti, jei neištveriama, krosnį būtina atvėsinti. Nutaikius reikiamą karštį, pyragas iškepdavo per 40 minučių.
Sakūtiškė Elzė Vendelienė gali mus išmokyti išsivirti senoviškos „kafijos”. Pusę litro miežių reikia sudėti į keptuvę, medine mentele maišyti ir kepti, kol paruduoja. Viską atvėsinti ir sumalti. 1 šaukštą miltelių užplikyti 1 l vandens, ir po 10 minučių „kafija” paruošta. Galima įsipilti pieno arba grietinėlės. Moteris mielai gali pavaišinti ir mieliniu obuolių pyragu.
Parengė Ramutė Mačiulaitienė
Straipsnis paimtas iš wiki principu kuriamos gyvos krašto enciklopedijos www.grazitumano.lt.
