Gebėjimas stovėti ant vienos kojos yra susijęs su padidėjusiu fiziniu aktyvumu ir sumažėjusia kritimo rizika bei yra susietas tiek su gyvenimo kokybe, tiek su jo trukme, rašo theconversation.com.
Nesugebėjimas išlaikyti pusiausvyros stovint ant vienos kojos 20 sekundžių ar ilgiau, yra susietas su padidėjusia smegenų smulkiųjų kraujagyslių pažeidimo rizika ir sumažėjusiu gebėjimu suprasti idėjas. Mažiau tikėtina, kad galėsite atsistoti ant vienos kojos be vargo, jei sergate daugybe sveikatos sutrikimų, tokių kaip Parkinsono liga, insultas ar Alzheimerio liga.
Nėštumas, menopauzė, ligos diagnozė ir išėjimas į pensiją taip pat gali turėti įtakos mūsų stiprumui ir pusiausvyrai bei gebėjimui stovėti ant vienos kojos. Dažniausiai taip yra dėl to, kad tai paveikia mūsų gebėjimus ir motyvaciją reguliariai užsiimti fizine veikla.
Sėdėjimas ar atsirėmimas yra susijęs su mažesne raumenų jėga, kritimo rizika ir fizine veikla, kartais nepriklausomai nuo to, kiek vidutinio ar intensyvaus fizinio krūvio atliekate. Žmonės, kurie ilgai sėdi, dažniau serga 2 tipo cukriniu diabetu, priauga svorio ar net nutunka.
Kodėl svarbu stovėti ant vienos kojos?
Duomenys rodo, kad skirtingo amžiaus vyrams ir moterims laikas, per kurį žmonės gali stovėti ant vienos kojos, keičiasi, o nesugebėjimas pasiekti savo amžiaus grupės tikslo gali signalizuoti sveikatos problemas.
Žmogaus kūnas, stovėdamas tiesiai, iš prigimties yra nestabilus. Mes turime labai mažą atramos bazę, palyginti su mūsų aukščiu ir pločiu. Kai sveikata gera, mes pasitikime savo centrine ir periferine nervų sistema, kad integruotume visą informaciją, gaunamą iš mūsų pusiausvyros pojūčių – akių, vidinės ausies ir grįžtamąjį ryšį iš raumenų bei sąnarių. Tada tinkamu metu įtraukiame tinkamus raumenis (pėdų, kulkšnių, kojų ir centrinius raumenis, kartais net rankų raumenis), kad būtinai sureguliuotume savo laikyseną ir stovėtume tiesiai.
Kuo mes fiziškai aktyvesni, tuo didesnė tikimybė, kad turėsime gerą pusiausvyrą ir, žinoma, gausime daugiau fizinės, psichologinės ir socialinės naudos.
Kitos sveikatos problemos taip pat gali turėti įtakos mūsų fiziniam aktyvumui, joms būdinga susikūprinusi laikysena ir pablogėjusi pusiausvyra. Pavyzdžiui, depresija susijusi su osteoporoze, dėl ko padidėja kritimo ir lūžių rizika. Susikūprinusi laikysena apsunkina stovėjimą ant vienos kojos.
Ar turėčiau pradėti stovėti ant vienos kojos?
Galite pagerinti savo sugebėjimą stovėti ant vienos kojos bet kuriame amžiuje ir tokiu būdu pagerinti pusiausvyrą. Tai sudėtingiau, jei turite neurologinę būklę, tačiau tyrimai parodė, kad po daugelio pratimų pusiausvyra pagerėja, ir yra žinoma, kad sumažina nukritimo riziką.
Jungtinėje Karalystėje maždaug kas trečias vyresnis nei 65 metų ir pusė vyresnių nei 80 metų žmonių bent kartą per metus nukrenta. Naujausioje Anglijos visuomenės sveikatos ataskaitoje teigiama, kad vyresnio amžiaus žmonių veiklos trūkumas dėl socialinių apribojimų pandemijos metu šiais metais gali paskatinti dar 110 000 vyresnio amžiaus žmonių kritimus. Čia galite patikrinti savo pusiausvyrą ir išbandyti keletą paprastų pusiausvyros pratimų.
Tikėtina, kad praktikuodamiesi pagerinsite savo fizinę būklę, o aktyvesnis judėjimas gali padėti pailginti ir pagerinti gyvenimo kokybę.
Stovėti ant vienos kojos gali būti daug sunkiau, jei tai darydami užmerksite akis. Tą verta daryti, nes tai padeda išlaikyti ilgalaikę pusiausvyrą ir sumažina nukritimo pavojų. Atmerktomis akimis kūnas tampa tingus ir remiasi mūsų regėjimu, kad padėtų išlaikyti pusiausvyrą. Jei užsimerksite, kiti jutimai veiks geriau. Dauguma žmonių tai gali padaryti tik trumpą laiką, palyginti su tuo, kai jie stovi ant vienos kojos atsimerkę. Turėkite ką nors šalia, kad galėtumėte prisilaikyti. Laikui bėgant tobulėsite.
Taip pat yra įrodymų, kad stovėjimas ant kiekvienos kojos po vieną minutę tris kartus per dieną gali padėti vyresniems nei 70 metų žmonėms pagerinti klubo kaulų mineralų tankį. Stipresnis klubo kaulų mineralinis tankis reiškia mažesnę lūžių tikimybę nukritus.
Stovėti ant vienos kojos galima ir atliekant įprastus darbus, pavyzdžiui, ryte ir vakare valantis dantis, bent du kartus pakaitomis stovėti tai ant vienos kojos, tai ant kitos.
