Po kovo 20-osios rytinio Seimo posėdžio susitinkame su A. Širinskiene pasikalbėti apie praėjusį balsavimą, „Nemuno aušrą“ ir audras sukėlusį uždarą Seimo posėdį.
Kokios mintys tapus nebe Seimo vicepirmininke? Ramu ar kaip tik daugiau įtampos dėl ateities?
Aš jau visą laiką labai ramiai jaučiuosi, ypač kai atsikračiau vieno visiems Lietuvoje žinomo žmogaus šleifo. Darbai išties juda: lieka komitetas (Teisės ir teisėtvarkos – red. past.), lieka Antikorupcijos komisija, kur iš esmės mano pagrindinis darbas buvo ir iki šiol.
Vadinasi, beveik niekas nesikeičia, tik nelieka vicepirmininkės posto?
Niekas nesikeičia, išskyrus postus, titulus. „Vicepirmininkas“ galbūt labai gražiai skamba žmonėms, kurie nelabai ką bendro turi su Seimo veikla, bet realiai tos pareigos yra pakankamai ribotos. Jos daugiau susijusios su Seimo posėdžių vedimu, ko reikia porą kartų per mėnesį, su valdyba ir komandiruotėmis, bet esminis Seimo nario darbas, ar jis būtų vicepirmininkas, ar nebūtų, yra komitetai ir komisijos. Ten ir dirbsime.
Klausimas dėl jūsų pareigų konservatorių prašymu iš antradienio buvo atidėtas į ketvirtadienį. Kodėl jiems to prireikė?
Aš sakau, gal čia konservatoriai man už savo laiku Mykolo Majauską gelbėjimą atsilygina. (Juokiasi.) Čia jau prasideda valdančiosios daugumos ir opozicijos žaidimai, kur opozicija, kai ji tik gali pasilinksminti procedūromis, tai ir pasilinksmina. Savo laiku aš jiems gelbėjau Majauską ir, aš manau, jie puikiai atsimena.
Dabar „Nemuno aušra“ turi dvi laisvas vietas į Seimo vicepirmininkus. R. Žemaitaitis teigia numatęs kandidatūrą. Ar žinote, numanote, kas tai galėtų būti?
Jie nėra oficialiai pateikę, gandų sklando vos ne apie kiekvieną frakcijos narį, kad jis gali būti. Jeigu vieną kandidatą turi, matyt, gal dar pats vilčių nepraranda. (Šypsosi.)
Dėl savęs R. Žemaitaitis sako, kad turi „gerą ir labai smagų“ sprendimą. Įsivaizduojate, koks jis galėtų būti?
Pagal Statutą nelabai ką smagaus ir sugalvosi, tiesiog arba esi, arba nesi. Man bendrai ta visa kebeknė dėl postų ir dėl jo įsikabinimo į Seimo vicepirmininko pareigas pradeda atrodyti šiek tiek keistai, nes paprastai iš politiko tikiesi, kad jis ragais ir nagais kabinsis ne į postus, bet į darbus ir formuos savo darbotvarkę. Dabar pas kolegas susiformavo tokia, rėkimo darbotvarkė.
Jeigu sprendimas netenkins Seimo vadovybės ir Saulius Skvernelis laikysis savo – nepriimti R. Žemaitaičio kandidatūros – ar galime vėl tikėtis „aušriečių“ ultimatumų trauktis iš koalicijos?
Matote, su tais vicepirmininkais yra slaptas balsavimas ir niekada nežinai, kuo jis pasibaigs. Kartais ir su geriausiais ketinimais jis pasibaigia labai netikėtai. Aš priminsiu, kaip kažkada mes vieną teisėją sugebėjome išmesti iš darbo, bet į kitas pareigas nepaskirti.
Šiuo atveju, kada yra gana iššaukiančiai elgiamasi koalicijos partnerių atžvilgiu, galutiniame balsavime gali būti visko ir tų „Santa Barbaros“ serijų, kurių ne vieną ir ne dvi mes matėme per žiemos sezoną, matyt, turėsime ir daugiau. Panašu, kad partijos tokia pozicija – savo prieštaravimu, nepasitenkinimu, riksmais, melu pritraukti žiniasklaidos dėmesį ir tokiu būdu turėti eterį. Aš kitaip negaliu paaiškinti viso to keisto cirko, kurį mes apgailėtinai stebime.
Viskas per mažiau nei pusmetį: iš pradžių R. Žemaitaitis jus vadino braške, o paskui žinia – traukiatės iš „aušriečių“ frakcijos. Kur buvo pagrindinis lūžis?
Matyt, reikėtų paties Remigijaus paklausti, kas paspaudė kokį jo mygtuką lapkričio mėnesį, kuomet jis palinko į gana keistą radikalizmą, užsiakcentavo ties postais. Aš manau, ir kai kurie kolegos, kurie ėjo su juo valdančiąją daugumą – aš kalbu ir apie demokratų narius, ir apie dalį socialdemokratų, su kuriais pasišnekame – visi tikėjosi, kad jo rinkiminė retorika, kai dar gali suprasti, kad yra rinkimai, todėl ji pasirenkama aštresnė, valdančioje daugumoje normalizuosis.
Kas, tarp kitko, su juo buvo įvykę 2019 metais, kai jis tapo valdančiąja dauguma, kol jo paties frakcija jo neišmetė iš frakcijos. Tuomet po koalicinės sutarties pasirašymo mes išvydome visai kitą žmogų, kuris buvo dalykiškas ir kuris su partneriais kurį laiką tikrai gražiai dirbo.
Dabar ta rinkiminė retorika, užuot dingusi (kas tikrai visus nustebino, kiek su kolegomis pasišnekame), ji kiekvieną dieną vis aštresnė. Jeigu mes pasižiūrėtume į retoriką Rusijos atžvilgiu, kas dabar išprovokuoja daugiausiai vertinimų, rinkiminiu laikotarpiu tikrai pakankamai nuosaikiai buvo vertinamas finansavimas gynybai. Aš pati, eidama į debatus, su juo derinausi pozicijas ir mes vienodai kalbėjome, kad reikia finansuoti divizijos steigimą, reikia rūpintis oro gynyba, parama Ukrainai.
Dabar mes matome, kad feisbuke yra atvirai tyčiojamasi iš Ukrainos. Ji buvo išvadinta absoliučiai korumpuota valstybe, į kurią net neverta važiuoti, kas tikrai yra nepagarbu suprantant, kad žmonės kovoja už savo laisvę. Turime ištisą tiradą minčių apie tai, kaip neturėtų būti stiprinama valstybės gynyba. Galiausiai prasideda spektaklis po uždaro posėdžio apie tai, kad ponas Žemaitaitis nieko nepamatė.
Tas retorikos pasikeitimas tikrai labai keistas, nes vien jau jeigu palygintum šitą temą iki rinkimų ir po jų, susidaro vaizdas tarsi koks nors Eduardas Vaitkus būtų persikūnijęs į Remigijų Žemaitaitį. Natūralu, kad tai kelia nuostabą, tam tikrą nepasitikėjimą ir gėdos jausmą, nes kada esi koalicijoje, natūraliai turi aiškintis, ar yra penktoji kolona, ar nėra, prasideda vertinimai feisbuke, atsakinėji į klausimus. Dėl to yra tikrai labai apmaudu.
Bet kai ėjote į „Nemuno aušrą“, tikėjote šia partija?
Mes ir opozicijoje pakankamai ilgą laiką dirbome, buvome suolo kaimynai, bet aš tokių išpuolių taip pat nemačiau. Viskas atrodė pakankamai nuosaiku.
Kitas dalykas – einant į partiją, paprastai vertini tam tikrą idėjų sutapimą. Tikrai daug idėjų mes turėjome bendrų – tą reikia pripažinti – ir, manau, kad vis dar turime. Visgi centro kairė turi tam tikrus bendrus klausimus, ar tai būtų kelių fondas, ar požiūris į gynybą, ar šeimos politika, ar kiti dalykai.
Bet panašu, kad dalis dalykų tiesiog buvo suvaidinti. Tarkime, pokyčio dėl šalies gynybos aš tikrai negaliu suprasti kitaip. Matyt, greičiausiai iki rinkimų buvo bandoma vaidinti, o dabar atsiranda tikrasis veidas.
Po žinios, kad paliekate „Nemuno aušrą“, žurnalistai klausė S. Skvernelio, ar jis nebandė jūsų privilioti. Ar tikrai nesulaukėte kvietimų iš demokratų?
Aš manau, tas sprendimas atsirado kažkaip natūraliai. Juo labiau, praėjusią kadenciją, reikia pripažinti, būdami opozicijoje mes su demokratais nemažai bendradarbiavome, kaip ir rinkimų laiku mes dar buvome oponuojantys buvusiai daugumai. Natūralu, kad darbai, kurie ateina dar iš 2016 m. kadencijos, vienaip ar kitaip vienija.
Kaip į jūsų perėjimą reagavo R. Žemaitaitis, kiti buvę bendrapartiečiai?
Čia jų reikėtų klausti.
O jums jie nieko nesakė?
Ne, mes bendraujame, kiek reikia darbinėms funkcijoms vykdyti. Į emocingus praeities aptarimus neiname ir iš tikrųjų aš net nematau prasmės aptarinėti, kaip ten kažkas jautėsi. Tiesiog akivaizdu, kad keliai ir požiūriai išsiskyrė. Visą laiką tokiu atveju geriau dirbti atskirai.
Galime pajuokauti, kad jums vis nesiseka su valdžios vyrais – tai Ramūnas Karbauskis, tai R. Žemaitaitis? Gal dabar su S. Skverneliu pasiseks?
Na, savo klaidas reikia pripažinti. Aš manau, kad mano bendradarbiavimas su „Nemuno aušra“ buvo klaida.
Kalbant rimtai, kodėl taip keitėte politines jėgas? Galiausiai paaiškėja, kad kolegos politikai ne tokie, kokiais dedasi?
Kartais, matyt, nėra tokie, kokiais dedasi – Žemaitaičio atveju tai yra akivaizdu. Apie melavimą ir melavimo lygį būtų atskira diskusija, kiek žmogus sugeba įtikinamai meluoti ir netgi pats tuo patikėti. Šiuo atveju, aš manau, kad tiesiog geriau yra konstruktyviai dirbti kitur.
Palieskime antradienį vykusį uždarą Seimo posėdį. Nuomonių buvo įvairių, kai kas jį net vadino cirku. Kaip jūs įvertintumėte tą posėdį?
Aš, kaip vicepirmininkė, kituose formatuose gaudavau pakankamai nemažai informacijos. Manau, kad Seimo nariams, kurie iš viso nedirba su slapta informacija, nėra NSGK (Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto – red. past.) nariai arba nėra Užsienio reikalų komiteto ar Seimo valdybos nariai, ten tikrai buvo labai daug, sakyčiau, naujos informacijos, kuri verčia suklusti ir galbūt kitaip pasižiūrėti į gynybos finansavimą ir kodėl mes jį pastaruoju metu intensyviname.
Kažkiek apmaudu dėl tų kolegų, kurie bandė kabinėtis prie labai smulkių detalių ir jas išpūsti arba apsimesti, kad jie nieko nepamatė ir neišgirdo. Aš manau, kad Dovilės Šakalienės pasakymas apie žaislinį tanką, kad tie politikai visada norės jį matyti, matyt, yra teisingas. Tiesiog yra dalis žmonių, kurie turi išankstines nuostatas ir bet kokią naują informaciją priima iš išankstinių nuostatų pozicijų. Greičiausiai, kad ta vadinama besiformuojanti penktoji kolona tam tikra prasme yra realybė.
Tai S. Skvernelio žodžiai po uždaro posėdžio. Kaip suprantu, jūs sutinkate, kad ji formuojasi, atsižvelgiant mažų mažiausiai į pastaruosius balsavimus?
Ir į balsavimus, ir į naratyvus, ir galų gale į tam tikrą bendravimą, kad ir to paties uždaro posėdžio metu. Matėsi, kad kai kurie žmonės, vietoje to, kad klausytųsi, sėdėjo, tarpusavyje kuždėjosi, šaipėsi ir bandė prie kažko kabinėtis. Matyt, tiems žmonėms nuomonės nepasikeis ir niekas jų nepakeis. Tai iš tikrųjų yra apmaudu, nes jie savo rinkėjui transliuoja valstybės gynybą ir investicijas į tai diskredituojančią žinią, o paskui dezinformacijos platintojai tuo pasinaudoja. Gaila, bet Seime tokios realybės turime. Jeigu Valstiečių ir žaliųjų sąjungos valdyba dar sureagavo, tai su „ Nemuno aušra“ ten, matyt, nelabai yra kam sureaguoti.
Dėl R. Žemaitaičio ir kitų „aušriečių“ pateisinimą kritikos sulaukia premjeras Gintautas Paluckas. Ar jums suprantamas toks ministro pirmininko elgesys?
Aš nesuprantu, kodėl jis pasirinko tokį keistą vaidmenį, nes viešojoje erdvėje jis visiškai susitapatina su Žemaitaičiu, bando pateisinti viską iš eilės. Tas susitapatinimas... Aš netikiu, kad Socialdemokratų partijos viduje tas yra labai smagu. Iš to, ką kartais ir su kolegomis pasikalbame, nematau, kad jiems būtų smagu, bet, matyt, Paluckas sugalvojo tokiu būdu sumokėti didesnės daugumos kainą turėdamas matematinę daugumą.
Nors kol kas, kaip matome, ta matematinė dauguma kai kuriais lemiamais momentais nesuveikia. Tada išeina taip, kad opozicija lengviau palaiko valdančiųjų projektus, negu vienas iš koalicijos partnerių, kuris dar ir palakstydamas po visokius youtūbus ant valdančiosios daugumos kartais paskleidžia ir dezinformacijos šleifą.
Premjero pozicija tikrai labai keista. Man panašu, kad toks aklas gynimas Žemaitaitį kaip mažą vaiką skatina taip elgtis. Jis kiekvieną kartą – taip daro vaikai – išbando ribas, jam toji rizikos kartelė atitraukiama, pasakoma, kad čia viskas yra normalu, ir kitą kartą jis ateina su dar didesniu nenormalumu, kurį vėl bandoma normalizuoti. Jeigu mes tokiais tempais eisime iki kadencijos pabaigos, aš bijau, kad turėsime labai radikalią situaciją, kurią premjeras visomis įmanomomis galimybėmis bandys pateisinti.
Vis dėlto, mano galva, į koaliciją neinama tam, kad išsukinėtum savo koalicijos partnerius ir pritartum jiems visais atžvilgiais. Einama ir tam tikrų vertybių, ir tam tikro padorumo pagrindu, kita vertus, ir tam tikrų darbų pagrindu. Tai jeigu koalicinėje sutartyje yra aiškiai pasakyta, kad mes dėsime pastangas remti Ukrainos kovą, o koalicijos partneris aiškina, kad Ukrainoje nieko nėra, tik korupcija, tai sutarties atžvilgiu atrodo tikrai labai keistai.
Jeigu situacija artimiausiu metu negerės, ar gali griūti koalicija?
Jeigu kalbėtume, kas gali būt, galima prigalvoti įvairių variantų: ir mažumos Vyriausybės, ir kitokių. Galbūt Socialdemokratų partijos pirmininko rinkimai kažkiek tuos naratyvus pakeis. Galbūt dabar Palucką motyvuoja noras išlaikyti stabilumą bet kokia kaina, suprantant, kad jis eina į partijos pirmininko rinkimus. Bet ta nuolatinė trintis ir vieno iš partnerių nuolat kuriamos žiniasklaidoje istorijos darbui pliusų tikrai neprideda.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
