Du poslinkiai skirtinguose pasaulio regionuose šiomis dienomis verčia sulaikyti kvapą. Tai finansų krizė Europoje ir politinės konvulsijos arabų pasaulyje. Iš paviršiaus žiūrint šiedu reiškiniai neturi daug ką bendro. Tačiau giliau pažvelgus esama panašumo. Taip bent mano vienas svarbus Londono dienraštis.
„Dvi didelės globalios krizės juda savo kulminacijos link“, – rašo laikraštis „Independent“, nuo 2010 priklausantis Aleksandrui Lebedevui ir paprastai ginantis liberalias pozicijas. Jis tęsia:
„Ambicingam vienos Europos valiutos projektui gresia iširti – su pražūtingais padariniais pasaulinių finansų rinkų stabilumui ir ūkio augimui. O kitoje Viduržemio jūros pusėje didėjantis konfliktas Sirijoje gali visus Artimuosius Rytus paversti gaisro zona.
Nors šie poslinkiai skirtingi, juos vienija bendras požymis. Abiem atvejais ilgalaikis sprendimas įmanomas tik pažengus didžiulį žingsnį į priekį“.
Tada britų laikraštis tą žingsnį – arba tiksliau pasakius, tuos žingsnius, nes vieną turi žengti europiečiai, antrą arabai – apibūdina taip:
„Europai būtina pirmiausia ekonominė, bet tuo pačiu ir politinė sąjunga. O Sirijoje, taip pat ir didelėje arabų pasaulio dalyje, reikia susitaikymo tarp sunitų ir šiitų. Ir taip pat reikia kurti tikras valstybes, ne vien skirtingų religinių srovių, genčių ir etninių grupių telkinius“.
Tokia yra Londono dienraščio nuomonė, o tame pačiame mieste išeinantis arabų dienraštis „Al Hayat“ atsargiai rinkdamasis žodžius rašo, jog „esama ženklų, kad B. Assado režimas juda savo žlugimo link. Vis daugiau vietovių ir provincijų išslysta iš jo kontrolės, valdžios dalinių vykdomos žudynės liudija apie didėjantį orientacijos praradimą, o opozicijos pajėgos nuolatos ginkluojasi ir vis geriau tarpusavy bendradarbiauja.
Tarptautinėje plotmėje Kofio Annano plano, Basharo Assado režimui siūliusio daugybę galimybių, kontekste girdisi balsų iš Vakarų, kurie reikalauja stipriau įsikišti į Siriją. Lygiagrečiai Sirijos sukilėlių pusėn teka vis daugiau pinigų, ginklų, strateginių žinių.
Todėl ir atrodo, kad Sirijos režimas, atsisakęs politinių sprendimų ir nepasisekus jo kariniam sprendimui, stovi ties visiško žlugimo riba“.
Šiapus Viduržemio jūros, Graikijoje, birželio 17 d. vyksta rinkimai, ir Švedijos dienraštis „Upsala Nya Tidning“ rašo, jog „didžioji Graikijos problema yra ta, kad jos valstybė veikia ne kaip reikiant, o remiasi korupcija. Užtat rinkėjai ir neturi pasitikėjimo savo politikais – ir čia juos galima suprasti“.
„Todėl būtinai reikia naujos pradžios su nauja karta, neįsipainiojusia į senuosius ryšius ir senąjį mentalitetą. Tačiau beveik visi yra pesimistiški dėl Graikijos ateities, nesvarbu, ar šalis atsisakys euro, ar ne.
Jeigu ji iš euro zonos išstos, gresia chaosas. Jeigu ji pasiliks prie euro, tai pareikalaus tokių skausmingų biudžeto karpymų, kad ir tuo atveju bus tik chaosas“, – nelinksmai prognozuoja Upsalos laikraštis.
Pasak Oslo dienraščio „Nationen“, „nors ir mažos šalys turi teisę apsispręsti pačios, daug kas kitur Europoje nori, kad graikai balsuotų „teisingai“ – taigi taip, kaip Europos Sąjunga ir jos technokratai nori.
Tačiau Alexis Tsipras, su tuo nesutinkančios partijos „Syriza“ vadovas, nesileidžia grasinimų įbauginamas. Kaip besibaigtų rinkimai birželio 17 d., jis prie to prisidėjo, kad Europoje vis dar yra opozicija ir demokratija dar galutinai nepanaikinta.
Didžiosios Europos Sąjungos valstybės, visų pirma Vokietija, savo supergalybės ambicijas pateisina nurodydamos į Europos Sąjungą. Šita įžvalga nėra nauja, tačiau dėl visų gaisrų, dramų ir praėjusių lemtingų savaičių daug kas ją pamiršo“.
Anot Bratislavos dienraščio „Sme“, „nebūtų prie šiuometinės krizės euro zonoje priėję arba ji būtų daug švelnesnė, jeigu valstybės būtų besilaikiusios Maastrichto kriterijų“.
„Vietoj to nugalėjo politikos logika. Vienas to ženklas yra ir signalai iš Briuselio, kad finansų pagalbos Graikijai sąlygos galėtų galų gale būti sušvelninamos. Euro zonos vadovybė tikisi, kad Graikijos rinkėjai tada nerinks ekstremistinių partijų ir kartu nepasirinks savo šalies išstojimo iš euro zonos. Tai labai rizikinga prielaida.
M. Drunga
