Debiutuodami 1998-siais lietuviai pasirodė garbingai, grupėje įveikė JAV rinktinę, bet žygį medalių link ketvirtfinalyje nutraukė Rusija. Užimta galutinė 7 vieta. Vėliau į pasaulio čempionato kovas lietuviai sugrįžo 2006-siais. Tais metais ketvirtfinalyje pralaimėta būsimiems čempionams ispanams ir užimta ta pati 7 vieta.
Trečias kartas nemelavo. 2010-siais lyg ant sparnų žaidę lietuviai mažajame finale nukovė serbus ir pirmą kartą istorijoje tokio rango turnyre iškovojo bronzos medalius. 2014-siais lietuviai jau liko per žingsnį nuo bronzos medalių, kai mažajame finale buvo pralaimėta prancūzams.
Apie pasaulio čempionatų svarbą ir lietuvių pasirodymą juose mintimis pasidalijo 2006-ųjų pirmenybėse rinktinę treniravęs treneris Antanas Sireika.
- Treneri, Lietuva dalyvavo 4 pasaulio vyrų krepšinio čempionatuose: iškovota bronza, sykį užimta 4 ir du kartus 7 vietos. Kaip būtų galima įvertinti tokius pasiekimus?
- Galvoju, kad visi pasaulio čempionatų rezultatai yra santykiniai. Jie priklauso nuo labai daug aplinkybių. Šiose pirmenybėse dažnai keičiasi taisyklės. Kartais čempionate dalyvauja kelios Europos šalys, kartais gerokai daugiau. Kartais čempionate varžosi 16 rinktinių, o šiemet jau turime net 32 šalis. Prisiminkime, kad Lietuva užėmė trečią vietą pasaulio čempionate, kuriame apskritai galėjo nedalyvauti.
O ką turime šiandien? Europos čempionai slovėnai net nedalyvaus pasaulio čempionate. Sugalvojo langų sistemą, kur geriausi žaidėjai net negali padėti savo šaliai. Taip ir nutiko, kad Europos čempionai net nepateko į čempionatą. Tie patys latviai nepateko, kurie stipriai pasirodė 2017-ųjų Europos čempionate.
Ne visos pačios pajėgiausios rinktinės šiame turnyre dalyvauja, todėl tos užimtos vietos ir yra santykinės. Tie patys amerikiečiai dažnai surenka ne stipriausią sudėtį. Bet kuriuo atveju, kalbant apie Lietuvą, geras dalykas, kad nuolat išliekame aukštame lygyje bendrame pasaulio čempionatų kontekste. Iš daugiau kaip 200 pasaulio valstybių nesame buvo žemiau 7 vietos. Mes visą laiką turime gerą komandą, išlaikome aukštą vardą.
- Jūs pats ruošėte rinktinę dviem Europos čempionatams, vienai olimpiadai ir vienam pasaulio krepšinio čempionatui. Kuo dalyvavimas pasaulio pirmenybėse skiriasi nuo kitų tarptautinių turnyrų?
- Visuose turnyruose yra garbė atstovauti savo šaliai. Lyginti turnyrų pajėgumą yra sunku. Europoje yra daug pajėgių komandų, bet kartais jos nepatenka į olimpinį turnyrą ar pasaulio pirmenybes. Daug kas priklauso nuo situacijos, bet visi turnyre tam tikra prasme yra vienodai stiprūs.
- Kokie prisiminimai išlikę iš 2006-ųjų pasaulio vyrų krepšinio čempionato, kuomet dirbote vyriausiuoju treneriu?
- 2006 m. į pasaulio čempionatą atvyko 21 metų Kleiza, 20-metis Kalnietis. Turėjome jauną komandą, todėl ir nepavyko pasiekti mums iškelto tikslo būti tarp 4 stipriausių rinktinių.
Tas pats Jasikevičius dėl sutarties su NBA klubu negalėjo dalyvauti čempionate. Buvo sunku, nes turėjome išbalansuotą komandą. Eurelijus Žukauskas, Saulius Štombergas baigė karjeras rinktinėje.
Bet niekas į tai neatsižvelgė. Tas pats Donas Nelsonas (dirbęs daug metų su Lietuvos rinktine – aut. past.) tada sakė, kad jam buvo baisu, kai pamatė kokią komandą mums pavyko surinkti. Likome 7-ti pasaulyje, o grįžus į Lietuvą buvo skalpuojami. Nors tie patys vokiečiai čempionate užėmę 8 vietą kartu skrido su mumis lėktuvu ir dainavo bei gėrė šampaną.
- O kas atmintyje išlikę pozityvaus iš to turnyro?
- Kas mane džiugina, kad tie vaikinai, kurie buvo paimti 2006-siais vėliau turėjo gražią karjerą. Tai reiškia, kad buvo pasirinkti teisingi žmonės. Net išgyvendami kartų kaitą mes nekritome veidu į purvą, kovėmės su visais. Apmaudu, kad pralaimėjome turkams, nes galėjome čempionate užimti ir 5 vietą.
Tas pats Kleiza tame čempionate buvo dar vaikas, nors jau buvo debiutavęs NBA, bet jam dar trūko europietiško krepšinio įgūdžių. O 2010 m. Kleiza jau buvo tiek subrendęs, kad traukė tų metų rinktinę ant savo pečių.
2006-siais puikiai žaidė ir Kalnietis, ir Jankūnas, ir broliai Lavrinovičiai. Pirmieji du iki šiol žaidžia aukščiausiame lygyje. Nors tada daug žaidėjų ėmiau, nes nebuvo didelio pasirinkimo.
- 2006-ųjų pirmenybėse startavote dviem dramatiškais pralaimėjimais turkams ir graikams. Ar tokio lygio turnyrų startas yra sunkus psichologiškai?
- Jei būčiau Dievas ir tai negalėčiau atsakyti į šį klausimą. Čempionatų pradžia yra svarbi, bet pirmosios rungtynės nebūtinai kažką nulemia. Žaidėme Sidnėjaus olimpiadoje ir pirmas rungtynes pralaimėjome italams 48:50. Žaidimas buvo baisus, o rezultatas tragiškas. Bet galiausia iškovojome bronzos medalius.
Kitas epizodas. 2003 metais, kur vos ištraukėme pirmąsias grupės rungtynes su latviais. Tada dramatiška pergalė įkvėpė visą komandą. Pasijautėme nesustabdomi. Labai gerai, kad mes laimėjome prieš latvius. Tos rungtynės buvo ypatingos. Tarsi viena ranka kas trenkė mums per veidą, o kita prilaikė, jog nenukristume. Buvo toks fortūnos stumtelėjimas iš nugaros. Tada reikėjo prisijaukinti ir fortūną, kaip toje dainoje ir mes tą padarėme.
- Vėliau grupėje įveiktas Kataras, Australija, Brazilija. O aštuntfinalyje 2004-ųjų olimpinio pusfinalio skriaudikai italai. Ar net po kelių metų išlieka tos emocijos, tas noras atkeršyti varžovams už praeities pralaimėjimus?
- Tokie prisiminimai veikia labai stipriai. Iki šiol negaliu pamiršti to 2004-ųjų pusfinalio su italais (lietuviai pralaimėjo 91:100, italai pataikė 18 iš 28 tritaškių metimų – aut. past.). Tad 2006-siais meldžiausi ir mintyse galvojau, kad dukart mūsų negali taip stipriai nubausti.
Jau skaudžiau, kaip mus nugalėjo 2004 m. Atėnuose ir būti negali. Tose rungtynėse pas italus kas tik metė, tas pataikė. Net patys italai netikėjo, kad taip gali būti. Ten ir „centrai“ taiklius tritaškius metė. 2006-siais likimas vėl suvedė mus su italais, davė šansą atkeršyti. Sunkiai klostėsi ta dvikova (laimėta po dramatiškos kovos 71:68 – aut. past.).
Buvo momentai, kur atkovojome svarbius kamuolius. O pabaigoje tiek lietuviai, tiek italai baudas mėtė pro šalį. Pamenu, kaip mums pirmaujant 3 taškais jų patyręs žaidėjas išprovokavo pražangą mesdamas nuo 3 taškų linijos. Bet net ir jis prametė visas tris baudas. Buvo tikra fantastika, bet čia likimas vėl mums padėjo. Matyt krepšinio dievai patikėjo, kad per daug skaudžiai buvome nubausti 2004 metais.
