Natalija KONDROTIENĖ
Šiauliuose paukščių parodoje lankęsi panevėžiečiai Laima ir Egidijus Grubiai plunksnuočiais „susirgo“ prieš šešeris metus. Tuomet įsigiję vieną veislinę vištą, šiandien skaičiuoja per 200 paukščių pulką. Kolekcijoje – 25 rūšių vištos.
Lietuvoje valgo, užsienyje grožisi
Laimai ir Egidijui Grubiams parodos nėra naujiena. Sutuoktiniai su savo naminiais paukščiais išvažiuoja ir į užsienį – apžiūrėti ar įsigyti patikusio, dar kolekcijoje nesančio egzemplioriaus.
„Paukščiais susižavėjau nusipirkęs papūgą. Bet ją iškeičiau į vištas. Dabar turime 25 veislių naminių paukščių. Automobilis per mažas, kai norime atvežti parodyti žmonėms kuo daugiau“, – juokiasi šeimininkai.
Užsienyje išsaugotos senos auginimo ir veisimo tradicijos. Lietuvoje auginti vištą dėl grožio – dar naujiena.
Kai į Lietuvoje surengtą vieną pirmųjų naminių paukščių parodų nuvežė dekoratyvines vištas, daugelis žiūrėjo lyg į stebuklą.
„Europoje vyksta didžiulės dekoratyvinių vištų parodos, kur paukščius vertina kvalifikuoti teisėjai, renkami geriausi veislių egzemplioriai, o Lietuvoje nuo seno yra įprasta, kad vištą reikia papjauti arba ji – tik dėl kiaušinių. Retai višta būna kiemo puošmena“, – sako L. ir E. Grubiai.
Iš Europos – su kiaušiniais
Dekoratyvinių naminių paukščių augintojai susipažįsta su veisėjais, įsigyja kiaušinių ar viščiukų. Kainos prasideda nuo keliolikos iki 1000 eurų.
Pasak pono Egidijaus, tiek užsienyje, tiek Lietuvoje dažnai galima susidurti ir su nesąžiningais naminių paukščių veisėjais, jie parduoda ligotą paukštį.
Tikina, kad Lietuvoje dar nėra ir paukščių skiepijimo tradicijos, kuri būtų prevencija daugeliui ligų, taip pat neranda gerai paukštininkystę išmanančių veterinarų. Vyras sarkastiškai pajuokauja: susirgusiam paukščiui efektyviausias vaistas – kirvelis.
„Lietuvis pirmiausia klausia, ar apsimoka už vištą mokėti 100 eurų? Ar gaus iš jos naudos už tokią sumą? Tai – ne produktas, tai – grožis, bet, pripažįstu, kad jos turi save kažkiek išlaikyti“, – aiškina moteris, kuri dėl jų auginimo atsisakė turėto darbo.
Gyvendami 6 arų sklype, panevėžiečiai stengiasi kuo kompaktiškiau išdėlioti vištų voljerus. Visos veislės atskirtos. Dieną vištos išleidžiamos pasivaikščioti, voljeruose laukia gaidžiai.
„Kartą vanagas bandė nusinešti niuhempšyro veislės vištą, kuri svėrė apie 4 kilogramus. Nepakėlė. Bramos vištos užauga iki 7 kilogramų, tokios iš vietos nė nepajudintų“, – pasakoja augintojai.
Vištos turi ir savo charakterį
Miškinės vištos laikomos pačia seniausia veisle, tokių dar iki šių dienų randama džiunglėse. Tokią vištą turi ir Grubiai. Pasakoja, kad namuose vietą rado ir Malajų peštukinės vištos, jos užauga iki 90 centimetrų.
„Iš Latvijos parsivežėme, bet reikėtų veisę išgryninti, nes mūsų užaugo tik iki 76 centimetrų. Atrodo įspūdingai. Žmogui šie paukščiai draugiški ir jaukūs, bet jei sueis du gaidžiai, kova – garantuota. Kiaušinių vištos deda mažai“, – dalijasi patirtimi augintojai.
Kiekvienos veislės vištos ir gaidžiai turi savitą charakterį. Vienos – ramios, kitos – peštukės, trečios – paklusnios. Gali būti ir labai aktyvios, mėgstančios vienatvę ar būrį.
„Belgijos briugės peštukinių veislės višta – lyg rafinuota ponia, eina kur nori, pas ką nori, visus aplanko. Aš jai leidžiu, gal dėl to, kad ji – mano mylimiausia višta“, – juokauja ponia Laima.
Kuoduoti gražuoliai
Narveliuose įsitaisę baltų plunksnų su juodais pakraščiais, rudi kuoduotų-barzdotų bantamų gaideliai ir vištaitės su ilgų plunksnų kepurėlėmis.
Šios rūšies paukščiams būtina speciali priežiūra: vanduo turi būti padedamas taip, kad paukštis atsigertų tik įkišęs snapą. Jei paukštis palenkęs galvą gers iš ant žemės pastatyto dubenėlio, sušlapęs jo kuodas karos.
Dėl didelių kuodų šios vištos blogai mato, todėl ne visada pamato pavojų: katiną, vanagą. Rekomenduojama laikyti uždaruose voljeruose, kur joms būtų saugu.
„Jos gerai deda kiaušinius, tačiau blogybė – nenori perėti. Kai kurios dekoratyvinės vištos gali atsitūpti ant akmenuko ir tupėti iki mirties“, – pasakoja augintoja. Nenorinčias perėti vištas pakeičia inkubatorius.
Būna, kad neperinčios vištos ima perėti.
Velykoms padeda spalvotų kiaušinių
Velykoms kiaušinių panevėžiečiai net nedažo, jų naminių paukščių būryje atsiranda augintinių, kurie fiziologiškai kiaušinius deda jau margus.
„Kiaušiniai būna žalsvi, melsvi, kaštoniniai, taškuoti. Kiaušinio lukšto spalva priklauso ir nuo paukščio veislės. Araukanų vištos yra vidutinio dydžio, mažiau dėslios už leghornus, bet deda ypatingus – žalius kiaušinius“, – sako sutuoktiniai.
Ponia Laima skaičiuoja, kad višta geromis sąlygomis gali gyventi iki 7 metų, kartais ir daugiau. Višta visą savo gyvenimą nenustoja dėti kiaušinių.
Žiemos nebijantys pūkų kamuoliai
Į rankas paėmusi šilkinės veislės vištą moteris patikina: jei augintojas įsigyja pirmą tokią vištą, susižavėjęs paukščiu sustoti pirkti paukščių nebegali.
„Skiauterė, kaip graikinis riešutas, pabarzdžiai, kaulai, raumenys ir kraujas yra tamsiai violetinės spalvos. Vištos visas kūnas ir net kojos padengtos pūkinėmis plunksnomis“, – rodė neįprastas plunksnas praskleidusi moteris, prideda, jog per metus vidutiniškai jos padeda apie 30 kiaušinių.
Žiemą, pasak augintojų, tokios vištos nelabai bijo šalčių – jų skiauterės nedidelės, kūnas ir kojos gausiai padengtos pūkinėmis plunksnomis. E. Grubys pasakoja, kad kai kurių veislių vištų kūnai padengti kailiu kaip triušių – „per kailį negali rasti odos“.
„Leghornos veislės vištoms ir gaidžiams žiemą sunkiau, nes nušąla skiauterės, kad taip nenutiktų, reikėtų skiauteres patepti aliejumi.
Visos vištos, kurios turi mažas skiauteres gali būti žiemą lauke. Kai kurios veislės vištos žiemą deda kiaušinius, bet tada jau tik padėtus kiaušinius būtina surinkti, kad jie nesušaltų“, – sakė E. Grubys.
