Kaip kovoti su šiomis sveikatos problemomis, ar įmanoma apsieiti be operacijos, ar operacijos nepakenks vaiko augimui – į šiuos ir kitus klausimus atsako Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Neurochirurgijos centro gydytoja neurochirurgė Ona Lapteva ir Vaikų ortopedijos ir traumatologijos skyriaus vedėjas gydytojas ortopedas-traumatologas dr. Giedrius Bernotavičius.
Įvairūs mitai apie stuburo chirurgiją sklando ne tik visuomenėje, bet ir, pasak dr. O. Laptevos, tarp pačių gydytojų.
Pats gajausias mitas – turint stuburo deformaciją teks su ja susitaikyti ir taip gyventi visą gyvenimą, o kartais sakoma, kad stuburo deformacijų chirurgija Lietuvoje yra visiškai neatliekama ir net neįmanoma. Tačiau tai yra netiesa.
„Taip pat manoma, kad tai labai pavojinga sritis, kuri gali turėti daug komplikacijų, dažna invalidizacija. Vienas dažniausių klausimų prieš šią operaciją yra „ar aš po jos vaikščiosiu“. Žmonės galvoja, kad yra 50/50 rizika, kad galės vaikščioti po stuburo operacijos.
Galiu pasakyti, jeigu tai būtų realybė, kad kas antras pacientas nevaikščiotų po mūsų operacijų, neatsirastų nei vieno chirurgo, kuris tokias operacijas darytų“, – nurodo gydytoja O. Lapteva.
Tapatina su netaisyklinga laikysena
Vaikų ortopedijos ir traumatologijos skyriaus vedėjas gydytojas ortopedas-traumatologas dr. G. Bernotavičius tikina, kad labai daug vaikų turi stuburo deformacijų, tačiau tėvai dažnai jas maišo su paprasčiausia netaisyklinga laikysena.
„Yra labai daug vaikų, kuriuos konsultuojame dėl netaisyklingos stuburo laikysenos. Tėvai įsivaizduoja, kad netaisyklinga laikysena yra nuo stuburo deformacijos. Netaisyklinga laikysena ir skoliozė yra du skirtingi dalykai.
Netaisyklinga laikysena gali būti, kaip amžiaus fiziologinė norma vaikui intensyviai augant. Tėvai dažnai išsigąsta išgirdę apie stuburo deformaciją, nes jiems atrodo, kad jeigu vaikui neskauda, jos nėra, o mes kalbame apie chirurginį deformacijos gydymą.
Noriu pabrėžti, kad mes operuojame tam, kad ateityje nebūtų problemų. Daryti operaciją su mažesniu deformacijos laipsniu yra kur kas lengviau nei vėliau, kai jis bus didesnis“, – nurodo jis.
O. Lapteva priduria, kad į VUL Santaros klinikų Neurochirurgijos centrą dažniausia kreipiasi asmenys, kuriems nustatyta tapatinė skoliazė, degeneracinė arba su amžiumi atsiradusi skoliozė, įgimtos, po traumų ar po onkologinių ligų atsiradusios deformacijos.Taip pat žmonėms sergantiems Parkinsono liga yra būdingos tam tikros specifinės stuburo deformacijos.
Operuoti neskuba
O. Lapteva nurodo, kad stuburo operacija nėra pirmoji pacientui siūloma opcija ir iki jos yra nueinamas ilgas kelias. Atvykus pacientui , pirmiausia įvertinama jo būklė, kaip jam sekasi gyventi su ta deformacija, kiek ji kenkia jo gyvenimo kokybei ar darbui.
„Visada yra parenkamas individualaus iš pradžių konservatyvaus, o vėliau pagal situaciją, pagal radinius tyrimuose, pagal paciento lūkesčius ir savijautą sudaromas chirurgijos planas. Su pacientu aptariame, kokių rezultatų jis gali tikėtis po vieno ar kito gydymo būdo.
Bandome suformuoti nuomonę, kokį gydymą ir reikėtų pasirinkti. Yra tam tikros situacijos, pavyzdžiui, suaugusiųjų tapatinė skoliozė, kai iškrypimo laipsnis nėra toks, kad reikėtų taikyti operacijas.
Tokiu atveju pradedame konservatyvų gydymo būdą, pavyzdžiui, kineziterapija, korsetavimas individualiai nulietais kitais korsetais ir kartais nustačius, kad iškrypimas didėja, siūlomas chirurginis gydymas. Bet kuriuo atveju tai yra ilga diskusija su pacientu ir jo artimaisiais“, – pasakoja ji.
G. Bernotavičius akcentuoja ir tai, kad visų pirma VUL Santaros klinikų Neurochirurgijos centrą sudaro ne tik chirurgai ar traumatologai, bet ir kineziterapeutai, reabilitologai, korsetuotojai, protezuotojai.
Kalbėdamas apie tai, su kokiais lūkesčiais į centrą užsuka tėvai su vaikais, gydytojas pastebi, kad tėvus dažniausiai gąsdina išgirsta diagnozė.
„Tėvai mato, vaikus, kad jie gali būti iškrypę, jie išgirdę diagnozę pradeda hiperbolizuoti, todėl reikia juos nuraminti ir sudėlioti planą. Taip, mes glaudžiai bendraujame su reabilitologais, mes turime reabilitacijos metodus.
Dėl pačio chirurginio gydymo yra nurodytos gairės ir algoritmai, kad jeigu iškrypimas yra 45–50 laipsnių, tokį iškrypimą reikia operuoti, nes jis ir toliau progresuos kiekvienais metais po 1–2 laipsnius. Bandome išaiškinti, kad komplikacijų tikimybė yra, tačiau ji yra nedidelė. Tačiau korsetas irgi turi tam tikrus tikslus.
Tėvus reikia informuoti, kad korsetas ir reabilitacija stuburo neištiesins. Mes reabilitaciją skiriame tam, kad stuburo iškrypimas neprogresuotų ir yra galimybė, kad dėl to stuburo iškrypimas gali keliais laipsniais sumažėti“, – pabrėžia jis.
Mažinama komplikacijų rizika
Stuburo chirurgija paremta metalo konstrukcijų įterpimu į stuburą – sraigtų, strypų, kabliukų, juostų, tarpslankstelinių diskų arba viso slankstelio pakeitimu implantais. Operacijos metu atliekamas neuromonitoringas – neurologinės būklės stebėjimas manipuliacijų metu. Tai leidžia išvengti neurologinio pažeidimo.
„Taip pat turime prietaisą, kurio dėka, kai pacientas tokios operacijos metu netenka kraujo, jis yra surenkamas į tam tikras sistemas, kurios jį apdoroja ir grąžina atgal į žmogaus kraujotakos sistemą. Tokiu atveju galime išvengti svetimo kraujo perpylimo arba labai stipriai sumažinti jo kiekį ir taip sumažinti galimą komplikacijų riziką“, – nurodo O. Lapteva.
Be to stuburo rekonstrukcijoje yra svarbu, kad metalo konstrukcijos suaugtų su kaulais. Jeigu pacientų kaulų būklė yra bloga, pavyzdžiui, vyresni žmonės dažnai turi retesnius kaulus, panaudojamas donoro kaulas, kuris pagerina stuburo tvirtėjimą.
„Vaikų skoliozės specifika yra ypatinga. Vaikai yra augantis organizmas, todėl turime įvertinti, kada reikia leisti pačiam stuburui augti, o kada jį sufiksuoti.
Mes atliekame operacijas vaikams iki 10 metų amžiaus ir jiems kas 6–7 mėnesius reikalinga stuburo patempimo operacija iki to laiko, kuomet sustoja augimo šuoliai. Taip pat vaikas iškart po operacijos paauga 3–4 cm, o rekordas buvo 10 centimetrų“, – pasakoja G. Bernotavičius.
Po operacijos – ant kojų
Kaip jaučiasi pacientai po operacijos? Gydytojai juokauja, kad po operacijos pacientai niekur nedingsta ir toliau bendrauja su gydytojais. Tačiau O. Lapteva pabrėžia, kad pacientui niekada nesiūloma operuotis jau po savaitės ir iki jos yra ilgas kelias.
„Apsisprendus dėl operacijos taktikos, pacientas yra operuojamas ir pirmą dieną po jos jis praleidžia reanimacijoje. Po paros jis yra perkeliamas į chirurgijos skyrių ir jau pirmą dieną nepaisant baimės ar noro, bandoma atsistoti ant kojų su kineziterapeuto pagalba.
Po operacijos žmonės pas mus praleidžia maždaug 5–14 dienų. Nereikia, kad tuo metu kartu su juo būtų šeimos nariai, nes pacientas viską pasidaryti gali ir pats.
Po mėnesio ar dviejų, gydytojai pirmą kartą susitinka su pacientu po operacijos. Per tą laiką gydytojai skatina judėti, eiti pasivaikščioti ir po truputį mankštintis, bandyti grįžti į kasdienį ritmą. Taip pat tikimąsi, kad per tą laiką paciento darbingumas jau bus atsistatęs ir galės grįžti į darbą. Po 6 mėnesių jau galima užsiimti ir kažkokiu kontaktiniu sportu“, – gijimo eigą apibūdina O. Lapteva.
G. Bernotavičius nurodo, kad toks pats procesas laukia ir stuburo deformacijas turinčių vaikų.
„Tėvai dažnai klausinėja, kiek laiko vaikas turės gulėti lovoje ir nieko negalės daryti. Jie dažnai nustemba išgirdę, kad jau po 24 valandų jie yra statomi ant kojų. Lygiai taip pat po paros ar dviejų, vaikai yra pastatomi ant kojų.
Žinoma, čia yra sunkiau, nes vaikai, kai jiems skauda, nori gulėti ir nieko nedaryti. Skyriuje vaikai po operacijos praleidžia 5–7 dienas, po kurių patys, savo kojomis, grįžta namo“, – pasakoja gydytojas.
Taip pat gydytojai pasakoja, kad pacientai labai bijo skausmo po operacijos. Dažnai jie būna įsitikinę, kad skausmas po tokios procedūros bus didelis ir sunkiai pakeliamas, tačiau gydytojai patikina, kad jis nėra didesnis nei po bet kurios kitos stuburo operacijos.
Be to, yra pacientų grupė, kurie po operacijos visiškai nejaučia skausmo. Tiesa, kodėl taip yra, negali paaiškinti net patys medikai.
