Gyvenimas Arktyje, sako Agnė, iš pradžių visai netraukė, tačiau atvykusi į gyvenvietę, kurią jau nuo 2019 metų vadina namais, liko pakerėta.
A. Sokolovaitė-Bertašienė naujienų portalui tv3.lt papasakojo, kaip atrodo gyvenimas Arktyje, kuo šis kraštas ypatingas ir kas čia traukia atvykti turistus.
Įsivaizdavo kaip baisią vietą
Prieš maždaug šešerius metus Agnė paliko Lietuvą ir pakėlė sparnus į Norvegiją. Ten jaukiai ir patogiai gyveno žemyninėje dalyje ir nė nesvarstė išvykti, tik vienas vyro bendradarbis vis pasakodavo apie Špicbergeną.
„Jis visą laiką pasakodavo apie Svalbardą, kaip jam čia patinka, visi važinėja su sniego motociklais, baltosios meškos užklysta į miestą, naktys ir dienos ilgos. Visada galvodavau, kokia baisi vieta, ten visą laiką šalta, kai būna žiema – ištisai tamsu“, – su juoku prisimena pašnekovė.
Moteris atvira – jos visiškai neviliojo gyvenimas šiauriausiame pasaulio mieste. Bet, vyrui sulaukus gero darbo pasiūlymo būtent Špicbergene, Agnė sutiko su šia avantiūra. Sako, nebuvo baimės, juolab, kad tuomet pirmajai dukrai buvo metai ir 8 mėnesiai, tad buvo pasinėrusi į motinystę.
Įsivaizdavimas, kokia tai nemaloni ir nepatraukli vieta, išsisklaidė vos išvydus aplink supančią gamtos didybę. Ji juokiasi, kad su šeima atvyko netikėčiausiu metu – kai mieste buvo šalčiausia žiema per dešimtmetį.
„Atvykome kovo 29 dieną, šį mėnesį būna normali diena ir naktis, tik visur dar buvo daug sniego, aplink miestą vien kalnai, beprotiškai gražu. Čia tuomet dar buvo žiema, jutiminė temperatūra visada buvo maždaug -25 laipsniai, tikrai buvo iššūkis“, – šypsosi A. Sokolovaitė-Bertašienė.
Pirmosios Kalėdos ir Naujieji metai naujuose namuose buvo kupini įspūdžių ir supančio gamtos grožio. Antrąją Kalėdų dieną miestą aplankė ir poliarinė meška. Tačiau ne meška Agnei kėlė didžiausią galvos skausmą:
„Atvykdama labiausiai bijojau, kas bus, kai visąlaik bus naktis, kaip ištversime, nes esame įpratę prie normalaus režimo. Komuna čia stengiasi ir daug investuoja į renginius, užsiėmimus, kad būtų galima kažkur išeiti dienos metu, praleisti laiką su vaikais, kad atsirastų rutina.“
Langus dengia folija
Rutina gyvenant krašte, kur du mėnesius yra pastovi naktis ir viską gaubia tamsa, yra be galo svarbi – kitu atveju gyventi įprastą gyvenimą labai sunku, visuomet norisi miego. Ne ką paprasčiau atėjus vasarai, kai prasideda poliarinė diena.
„Tuomet niekada nesinori eiti miegoti, bet vis tiek turi turėti rutiną, nusistatyti, kada eini į savo tamsų miegamąjį, nes kitaip galima ir visą naktį vaikščioti mieste, negalvojant, kad esi pavargęs, nors kūnas jau nori miego“, – sako ji.
Tam Agnė su vyru galvojo, kad yra pasiruošę – nusipirko šviesos nepraleidžiančius roletus ir užuolaidas, susikabino ant langų, tačiau visą parą šviečiant saulei jie niekuo nepadėjo, pro tarpelius skverbėsi spinduliai.
„Kai vaikščiojom po miestą, mačiau, kad daug langų užklijuoti su folija. Galvojau, kad nesąmonė, kodėl žmonės taip daro? Paklausus draugų, kodėl taip yra, pasakė, kad nešviestų saulė.
Paskui pati paėmiau pačią pigiausią, paprasčiausią foliją. Papurški ant lango vandens ir ją tiesiog klijuoji, pasirodo, puikus rezultatas, saulė neprasiskverbia ir miegamajame visą laiką būna naktis“, – pasakojo Agnė ir pridūrė, kad kol kas nerado geresnio būdo, kaip miegamąjį išlaikyti tamsų.
Logjyrbiene gyvena maždaug 3000 pastovių gyventojų. Tiesa, prasidėjus sezonui, atvyksta daugybė darbuotojų, tačiau jam pasibaigus vėl išvyksta. Ir vienos kultūros čia nėra – susipynę daugybė įvairių papročių ir tradicijų, atsivežtų iš visų pasaulio kampelių.
„Kadangi Svalbardas yra Arktis, o Arktis, kaip ir Antarktis, nepriklauso nė vienai konkrečiai valstybei, visas pasaulis jas dalinasi. Norvegija salą tik administruoja, bet ši vieta priklauso visiems ir kas nori, gali atvykti. Čia nėra vizų, laisva vieta.
Čia yra multikultūrinis kraštas, nes yra visokiausių žmonių iš visų pasaulio šalių. Nėra, kad čia gyvena tik norvegai, galbūt čia jų didžioji dauguma, bet yra lenkų, ukrainiečių, rusų, portugalų, ispanų, brazilų – iš viso pasaulio šalių, visų kampelių. Taip kultūra tampa susipynusi, nes kiekvienas atvykęs žmogus atveža kažką iš savo šalies.“
Valgo ir banginius, ir ruonius
Dėl mažos bendruomenės, gyventojai vieni kitais be galo pasitiki – juk vieni kitus pažįsta arba bent žino iš matymo. Nusikalstamumo lygis čia nulinis, tad dažnas nerakina nei automobilio, nei namų durų:
„Žmonės gyvena labai šeimyniškai, nes, visgi, mūsų labai maža komuna, vieni už kitus jaučiamės atsakingi. Visuomet sulauksi pagalbos, nesvarbu, gali būti nepažįstamas žmogus, bet jeigu matys, kad kažkas nutiko, iškart pribėgs ir klaus, ar viskas gerai, ar gali padėti.“
Špicbergenas traukia ne tik dėl savo nuostabaus gamtos grožio – ekstremalams čia puiki vieta pasimėgauti pasivažinėjimais sniego motociklu, nes automobiliu nelabai yra kur keliauti.
„Čia kelių, bendrai sudėjus, kažkur apie 50 kilometrų. Dauguma gyventojų, kurie čia nuolat gyvena, ypač jeigu turi šeimas, turi automobilį.
Viena iš pagrindinių transporto priemonių yra sniego motociklas, kurį turi beveik kiekvienas gyventojas“, – pasakoja Agnė ir sako, kad sniego motociklas ne tik pramoga, bet ir darbo priemonė, o vasarą pagrindine transporto priemone tampa laivai.
Rugpjūtį, jau rudenėjant, įprastas vaizdas Špicbergene – šalia namų kabančios vytinamos žuvys ar šiaurinių elnių kojos. Tokiu būdu maistas vytinamas todėl, kad Arktyje nėra nei musių, nei uodų, nei kitų kiaušinėlius ant maisto dedančių parazitų. Tai įprastas gyventojų maistas, kurį susimedžioja patys.
„Iš įdomesnių patiekalų, kuriuos galima paragauti – banginio ir ruonio mėsa. Aš pati esu vegetarė, nevalgau mėsos, bet, neslėpsiu, tikrai esu ragavusi, nes norėjau patenkinti smalsumą.
Tikėjausi, kad skonis primins žuvį, nes, visgi, gyvūnai iš jūros, bet visiškai neprimena žuvies. Primena žvėrieną. Aš, asmeniškai, nepasakyčiau, kad man patiko, bet tie, kas mėgsta žvėrieną arba tamsią mėsą su stipriu skoniu, abejingų nepalieka“, – apie Arkties delikatesus pasakojo A. Sokolovaitė-Bertašienė.
Visgi, labiausiai čia traukia gamta – žiemą aplink sukiojasi poliarinės meškos, lapės ir šiauriniai elniai, o atėjus šiltajam sezonui suskrenda be galo daug paukščių, pražysta gėlės, tik medžių čia nėra. Tačiau pažvelgus į gamtos didybę, sako Agnė, pasijauti toks mažas ir supranti, kad esi čia tik svečias, nes visko valdovė – gamta.
