Sostinės stoties rajone įsikūrusių Pusiaukelės namų pastatas dviejų aukštų, iš raudonų plytų, o savo išvaizda puikiai derinasi prie netoliese esančios traukinių stoties. Šiek tiek toliau – pasimato ant tvorų esanti spygliuota viela, kuri iš tiesų yra tik prieš tai buvusių pataisos namų palikimas.
Laikinas prieglobstis
Vilniaus Pusiaukelės namai buvo atidaryti 2016 metų lapkričio mėnesį. Tačiau šios įstaigos atidarymo link kelias tikrai nebuvo tiesus – pirmiausiai šiuos namus norėta atidaryti Rasų gatvėje, tačiau buvo sulaukta gyventojų pasipriešinimo ir galiausiai jie atrado vietą Sniego gatvėje.
Pusiaukelės namuose įsikuria asmenys, kurie suvokia padaryto nusikaltimo žalą, yra nepavojingi visuomenei, pasirengę dirbti, mokytis ir grįžti į pilnavertį gyvenimą visuomenėje. Jie gali palikti namų teritoriją, nueiti į parduotuvę ar sporto salę, bet tik nustatytomis valandomis.
Šie namai atsirado Norvegijos dėka – jie finansavo šį projektą. Norvegijoje Pusiaukelės namai gyvuoja jau daugiau nei 30 metų ir padėjo Lietuvoje įsteigti 4 namus: Vilniuje, Alytuje, Marijampolėje ir Pravieniškėse.
Patys namai įrengti ganėtinai kukliai. Įėjus į vidų ir laiptais pakilus į antrą aukštą, ten pasitinka ilgas koridorius, kuriame numeriais pažymėti nuteistųjų kambariai, dušai, tualetai ir darbuotojų kabinetai. Jo galuose – poilsio kambarys ir virtuvė.
Nuteistiesiems skirti kambariai pritaikyti gyvenimui keturiems žmonėms: keturios lovos, keturios spintelės, televizorius ir spinta. Laimė čia labiausiai šypsosi moterims, mat jos vienos apsigyvena tokiame kambaryje.
Poilsio kambaryje stovi plačiaekranis televizorius, yra kompiuteris, prie kurio nuteistieji ir vykdo savo darbo paieškas. Ant spintelės pakabintos ir bendros taisyklės, kurias užrašė ir sugalvojo patys nuteistieji.
Šie namai – ne visiems
Vienu metu Pusiaukelės namuose gyventi gali iki 20 asmenų, tačiau Vilniui pavyko parodyti puikius rezultatus ir juose buvo leista vienu metu apgyvendinti iki 35 nuteistųjų: iš 100 žmonių išėjusių iš šios įstaigos į pataisos namus grįžo vos 2, tačiau ir jie ne dėl naujų padarytų nusikaltimų, o dėl pažeistų probacijos sąlygų.
Čia gyvenantys turėtų dirbti, mokytis, dalyvauti socialinėse programose, rūpintis savo buitimi, palaikyti tvarką, švarą ir, be abejo, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.
Kaip patenkama į Pusiaukelės namus? Pavel Srebniuk, vyriausiasis specialistas Pusiaukelės namų veiklos klausimais, aiškina, kad į šią įstaigą patenka žmonės, kurie pateikė prašymus dėl perkėlimo į šiuos namus. Tuos prašymus svarsto speciali komisija, atsižvelgiama į pataisos namų, kuriuose kali nuteistasis, atsiliepimus apie jį, apie jo elgesį. Gavus leidimą, pradedamas derinti perkėlimas.
Kalinys gali būti perkeliamas į bet kuriuos Pusiaukelės namus, nesvarbu, kuriame mieste jis atlieka laisvės atėmimo bausmę. Tačiau patekti čia gali ne visi – teisti už seksualinius nusikaltimus ar už dalyvavimą nusikalstamame susivienijime tokios galimybės neturi.
Pareigos ir įsipareigojimai
Pati svarbiausia sąlygą, kurios turi laikytis kiekvienas čia patekęs nuteistasis – per dvi savaites turi susirasti darbą. Kitu atveju teks grįžti į pataisos namus. Pasak P. Srebniuk, Vilniuje nuteistiesiems darbo paieškos visada baigiasi sėkmingai ir nuteistieji netgi gali pasirinkti, kur dirbti, tačiau mažesniuose miestuose, pavyzdžiui Alytuje ar Marijampolėje, kyla sunkumų.
„Žinoma, jie griebiasi, kaip už šiaudo, nes darbą turi susirasti per dvi savaites, todėl renkasi ir mažiau apmokamą darbą. To darbo eigoje, jis vėliau turi teisę keisti darbo vietą. Daugiausiai dirba statybose. Iš pradžių buvo bumas vežėjų, bet mes atsisakėme to, nes šiame darbe sunku sukontroliuoti nuteistųjų maršrutą.
Aišku, kartais darbdavys ir gudrauja: moka mažiau, nes žino, kaip nuteistajam reikia darbo. Pastebime tokį gudrumą, bet tai pavieniai atvejai. Be to, stengiamės kas savaitę ar dvi patikrinti ar jie yra darbo vietoje – tokia yra mūsų pareiga. Tikrinam, važiuojam. Aišku, kartais prašo neatvažiuoti su uniforma, kad nežinotų kolektyvas ar darbdavys, bet mes visada skatinam juos pasisakyti iš kur jie yra, tiek vadovui, tiek bendradarbiams“, – pasakoja P. Srebniuk ir priduria, kad Pusiaukelės namuose gyvenantys asmenys dirba ir automechanikais, stogdengiais ar net vadybininkais.
Yra ir viena papildoma sąlyga: darbas neturi trukdyti Pusiaukelės namuose vykdomoms socialinėms reabilitacijos programoms. Kitu atveju siūloma arba keisti darbą, arba prašyti laisvos dienos.
Išskirtinės teisės
Pusiaukelės namų koridoriaus skelbimų lentoje kabo pranešimas: „Visi, kurie nebaigę vidurinės mokyklos, turite galimybę užsirašyti į bet kurią klasę, nesvarbu kuriuo metu atvykote“. O kitame skelbime nurodyta, kaip atrodo diena: kada keltis, pusryčiauti, eiti į darbą ir grįžti namo.
„Kiekvieną dieną nuteistasis turi parašyti, kada nuteistasis išeina iš įstaigos, kada grįžta iš darbo, kur užeis: į parduotuvę, į sporto klubą arba susitiks su artimais giminaičiais. Viskas yra nurodyta tame plane.Individualiai tai turi nurodyti kiekvienas.
Į įstaigą turi sugrįžti iki 21:50h, nes tuomet vykdomas patikrinimas ar visi yra savo kambariuose. Jeigu vėluoja, privalo pranešti priežastį. Jeigu darbo metu darbdavys kažkur siunčia arba per pietus eina į gretimą gatvę, būtinai informuoja, nes, jeigu tuo metu atvažiuosime į darbo vietą ir jo nerasime, tai bus pažeidimas ir jis gali būti sugrąžintas į kalinimo įstaigą“, – pasakoja P. Srebniuk.
Be to, kiekvieną savaitgalį nuteistiesiems įstatymuose numatyta tvarka yra leidžiama lankyti giminaičius. Šypsodamasis vyras priduria, kad ši galimybė suteikiama tik tuo atveju, jeigu tai yra Lietuvos teritorijoje.
„Jie parašo pasižadėjimą laiku grįžti iš išvykos. Tai padaryti užtenka vieną kartą visam laikotarpiui. Jeigu pažeidžia, tai irgi nuobauda: jeigu negrįžo, jeigu nebuvo namie nakties metu. Nuteistasis turi būti nuo 22 iki 6 valandos namuose. Kadangi mes bendradarbiaujame su policija, tai tyrėjas pagal mūsų pranešimą gali atvažiuoti į namus ir patikrinti ar jis yra“, – teigia P. Srebniuk.
Mini geruoju
Atvirų durų dienos renginyje lankėsi ir buvę nuteistieji, kurie gyveno šiuose Pusiaukelės namuose. Jie, atsivedę savo artimuosius, aprodė jiems patalpas, kambarius, kuriuose gyveno. Vienas iš jų išdrįso ir pasidalinti savo mintimis, jausmais.
Buvęs Pusiaukelės namų gyventojas labai stengėsi nugalėti emocijas kalbėdamas apie savo praleistą laiką šiuose namuose, tačiau ašarų nuslėpti nepavyko. Jis pasakojo, kad metus ir tris mėnesius praleido šioje įstaigoje.
„Į laisvę išėjęs jau esu pusę metų. Dirbu toje pačioje įmonėje, kaip ir dirbau gyvendamas čia, niekas nepasikeitė, išskyrus tai, kad padidėjo gaunamas atlyginimas. Kai išėjau į laisvę, galėjau daugiau dirbti ir man taip padidėjo atlyginimas. Mažėja stereotipai, nors mūsų nelabai mėgsta.
Noriu pasakyti, kad gyvenimas su tuo nesustoja. Būdamas čia sustiprinau šeimos ryšius, gimė dukrytė. Kai žmogus nori keistis, svarbiausia, kad kažkas jam padėtų. Ir viskas“, – šypteli jis.
Ir pats P. Srebniuk sako, kad iš čia išėję nuteistieji nebijo užeiti čia pasikalbėti ir sutikę gatvėje nesprunka šalin.
Nuteistųjų baimės
Gintarė Gerybaitė socialine darbuotoja Pusiaukelės namuose dirba nuo pat jų atsidarymo. Tad ji atsimena ir pirmąjį kalinį, kuris pateko į šią įstaigą.
„Jis atvažiavo 2017 metų sausį. Buvo sunkus metas visiems, nes tai buvo pirmasis nuteistasis, dar nežinojome, kaip viskas vyksta, kiek gali leisti sau kalbėti, ką kalbėti. Buvo toks diskomfortas iš abiejų pusės.
Bet atsisėdome, išsiaiškinome vienas kito lūkesčius, papasakojau, kas yra Pusiaukelė, kokią viziją turime dirbdami su juo. Iš tikrųjų buvo sudėtinga. Pirmi du mėnesiai buvo tokie apsitrynimui skirti ir visą laiką galvoji, ką pasakyti, kaip kreiptis į žmogų. Visokių tokių dalykėlių išlįsdavo, bet galiausiai viskas buvo gerai“, – prisimena ji.
Moteris nurodo, kad tikriausiai tai ir yra pats didžiausias iššūkis dirbant šiuose namuose – rasti bendrą kalbą su nuteistaisiais. Bet kuriuo atveju jie yra priversti bendrauti su socialine darbuotoja, tačiau pačios Gintarės tikslas yra įgauti pasitikėjimą, kad bet kuris kalinys galėtų prieiti ir pasakyti: „Gintare, šiandien aš jaučiuosi blogai, nes...“.
„Tai labai sudėtinga, su kiekvienu reikia skirtingo priėjimo ir laiko. Su vienu galiu rasti bendrą ryšį per dvi savaites, o su vienu esu turėjusi virš metų tokį išbandymo laikotarpį. Iššūkis yra didelis su kiekvienu iki pat dabar. Nebūna taip, kad atvažiuoja, pasako „laba diena“ ir atsiveria“, – sako ji.
Pačios didžiausios nuteistųjų baimės – ką pasakys darbdavys, kad nepriims šeima. Vos tik atvažiavęs žmogus, nors ir stengiasi neišsiduoti, bet jaučia baimę ar jam pavyks susibendrauti su kitais kambariokais.
„Visą laiką kalbame apie tai, ką sakyti darbdaviui, ar sakyti, kad esi iš įkalinimo įstaigos, kaip pateikti, ar kalbėti už ką atlieki bausmę. Kaip grįžti namo: vienas nuteistasis klausė „O gal man pyragą nusivežti? Ką man daryti? Kaip reaguoti?“. Daug tokių nuogąstavimų jie turi, bet mes viską pravažiuojame.
Tie pirmi kartai dažniausiai būna labai sėkmingi, jie grįžta ir džiaugiasi savo sėkme. Jaunimas dažniausiai bijo, kad liks vieni ir nesukurs šeimos. Jie dar yra jauni ir jau buvo įkalinimo įstaigoje – pavyzdžiui – 18 metų pateko į pataisos namus, neturėjo šeimos, neturėjo draugės ir jie bijo, kad jie nebus niekam reikalingi. O vis tiek jiems norisi ir šeimos, ir vaikų“, – šypteli moteris.
Pokyčiai akivaizdūs
Nuteistieji dalyvauja ir įvairiose veiklose, kuriomis bando atlyginti visuomenei padarytą žalą, tai gali būti ir fiziniai darbai, ir įvairios socialinės akcijos. Pernai nuteistieji prisidėjo prie akcijos „Padovanok vaikui pirmąją pasaką“, o šiemet jie mezgė kojines ir senoliams dovanojo šilumą.
„Žinokite, aš jums pasakysiu, kad su kiekviena mano idėja ateina labai didelis negatyvas: „nesąmonė“, „ir vėl“ ir panašios frazės, bet užtenka tik vieno žmogaus, kuris kažką padaro. Užteko pirmo nuteistojo, kuris nupirko knygą ir tada pasipylė. Užteko vieno, kuris numezgė kojinę ir tada vėl pasipylė.
Jie vėliau jaučia malonumą ir būna taip, kad nupirkę vieną knygą, po kiek laiko atnešė dar. Jie vienas kitą motyvuoja ir užsikrečia tuo gerumu. Kai mes dalinome senjorams numegztas kojines, tai buvo fantastika – nuteistųjų šypsenos buvo nuo ausies iki ausies. Todėl niekada nebijau tos pirmos neigiamos reakcijos, nes žinau, kad tai vis tiek ves prie gero“, – atvirauja socialinė darbuotoja.
