Aplink turtinguosius įsivyravo keista tyla. Praėjo tie laikai, kai kažkoks rusas patekdavo į laikraščių antraštes, surengęs nesuvokiamą vakarėlį su ikrais. Didžiausia pasaulyje motorinė jachta jau penkerius metus ramiai plaukioja jūroje. Saudo Arabijos princas tyliai nežinomam asmeniui pardavė savo prabangų lėktuvą „Airbus A380“, kurio vertė siekia pusę milijardo eurų. Turtingieji nebedemonstruoja savo turtų ekcentriškai, ką galėjome stebėti dar visai neseniai. 2008 metais finansinė krizė sumažino pačių turtingiausių turtą.
Tačiau situacija pamažu pradeda keistis: 2013 metais „Forbes“ suskaičiavo 1426 milijardierius (vertinant doleriais), ir tai yra 200 daugiau, nei praėjusiais metais. Šiuo metu 29 milijonams milijonierių priklauso 40 proc. pasaulio turtų.
Dar niekada pavieniai žmonės nebuvo tokia turtingi, kaip yra šiandien. Niekada patys turtingiausi nebuvo taip išsiskirstę po visą pasaulį. Ir niekada dar skirtumai tarp įvairių globalizacijos objektų nebuvo tokie reikšmingi: japonai gėdijasi savo praeities perteklinio vartojimo, Rusijoje neribotas hedonizmas nebe toks aktualus, kaip buvo dešimto dešimtmečio pabaigoje. Kinai, priešingai, leidžia sau pasirodyti viešumoje už rožinio Porsche vairo. Kai kurie pasiturintys amerikiečiai laiko save atsakingais už finansinę krizę ir pasisako prieš nelygybę visuomenėje, o kiti užsisklendžia privačiame gyvenime.
Keičiasi ne tik turtingųjų elgesys, bet ir tai, kaip jie yra vertinami. Kinijoje jie sukelia begalinį susižavėjimą, Brazilijoje pateisinamos bet kokios priemonės siekiant turtų. Jungtinėse Valstijose pyktis ir pavydas užtemdo susižavėjimą milijonieriais. Todėl ir nekeista, kad vis daugiau turtingų amerikiečių imasi filantropinės veiklos, kad pakeistų savo kastos įvaizdį.
Amerikiečių milijardieriai Warrenas Buffettas ir Billas Gatesas maždaug prieš trejus metus įkūrė judėjimą pavadinimu „Dovanojimo priesaika“ („The Giving Pledge“). Šiam klubui priklauso milijardieriai, pasiruošę padovanoti pusę savo turto, ir nesvarbu kam ir kaip. Prie šios iniciatyvos prisijungė virš 100 žmonių, tarp jų – Markas Zuckerbergas, Niujorko meras Michaelas Bloombergas, kompanijos „Karstadt“ investuotojas Nikolas Berggruenas.
Ar taps ši iniciatyva ilgalaikė ir populiari visame pasaulyje? Aišku, kad kitos nacijos skirtingai žiūri į savo turtinguosius, nei tai daro europiečiai. Jeigu čia dominuoja pavydas, tai kitur svarbią vietą užima pagarba jų pasiekimams. Kartais milijonieriai čia prisiima visuomenines funkcijas, kurių nevykdo valdžia. Pažvelkime į tai, kokį vaidmenį turtuoliai prisiima skirtingose pasaulio šalyse.
Čia, provincijos mieste Aurora (Kolorado valstija, JAV), netrukus turi atsidaryti klinika. Tačiau dalis pastato, kuriame yra įėjimas į Universiteto ligoninę, labiau primena aukščiausios klasės viešbučio foje: elegantiškos sofos, egzotiški augalai, šviesus registracijos skyrius. Ant sienų – aliejiniais dažais tapyti paveikslai. Visi šie meno kūriniai anksčiau priklausė milijardieriaus Phillippo Anschutzo kolekcijai. Šis žmogus paaukojo daug pinigų šios ligoninės statyboms. Ji tapo medicininio centro dalimi, kuris yra vienas iš geriausių šalyje. Per savo fondą Ph. Anschutzas paaukojo apie 110 milijonų dolerių.
Ypatingai turtingi žmonės JAV imasi socialinės atsakomybės – ir daro tai aktyviau, nei anksčiau. Panaši veikla tampa vis svarbesnė, nes didžiausia pasaulio ekonomika turi 16 trilijonų dolerių skolą ir priversta taupyti, ypač sveikatos apsaugos ir socialinių programų sferose. Ir pinigų turi pakakti. 400 turtingiausių amerikiečių kartu turi 1,7 trilijono dolerių, ir tai yra 13 proc. daugiau, nei ankstesniais metais. Visa tai vyksta valstybėje, kurioje yra 12 milijonų bedarbių. Neribotų galimybių šalyje praraja tarp turtingųjų ir vargšų vis auga.
Nelygybė JAV egzistuoja nuo senų laikų. Ji buvo laikoma svarbia dinamiškos ekonomikos dalimi, kurioje darbininkai ir viduriniosios klasės atstovai gaudavo galimybę kilti socialiniais laiptais. Visuomenė be jokio pavydo išreikšdavo pagarbą milijardieriams, kurie per savo gyvenimą sukaupdavo tokius turtus. Nepaisant nelygaus turtų pasiskirstymo, visuomenė laikėsi kartu, kol buvo gyvas suvokimas apie „amerikietišką svajonę“.
Tačiau šis mitas buvo visiškai sugriautas finansinės krizės metu, kai milijonai darbingų amerikiečių paskendo skolose. Kilo debatai apie pavydą, kurie virto judėjimu „Occupy“. Socialinis mobilumas pasitraukė į praeitį, mano JAV ekonomistas Josephas Stiglitzas.
Tokiu būdu pono Buffetto ar pono Anschutzo filantropija taip pat vykdoma ir savęs apsaugojimo bei nusiraminimo tikslais: investuoju dalį sabo turto į socialinius projektus, jie apsaugo mane nuo kylančių debatų apie pavydą pasekmių, kurios jau seniai įgavo politinį atspalvį. Ir po prezidento rinkimų, kurie JAV vyko praėjusį rudenį, tęsiasi aštrus ir begalinis ginčas dėl pagrindinio klausimo – ar priversti turtinguosius atverti savo pinigines, ar vertėtų išsaugoti jų turtus, žvelgiant iš pirkimo galios pusės?
Nuo tos akimirkos, kai jie atsidūrė prie gėdos stulpo, amerikiečių turtuoliai vis dažniau pradėjo pasitraukti į privatų gyvenimą: jie gyvena aptvertuose gyvenamuosiuose kvartaluose, nukreipia savo vaikus į privačias mokyklas ir beveik nesirodo viešumoje. Tai tinka ir ponui Anschutzui, kuriam beje priklauso ledo ritulio komanda Los Angeles Kings. Ši itin konservatyvus 73 metų amžiaus žmogus, prieš keletą dešimtmečių praturtėjęs iš naftos sandorių, gyvena Denveryje, Kolorado valstijoje, po privatumo gaubtu. Būtent čia jis ir pastatė prabangią kliniką. Pavydas visiškai nejaudino jos direktoriaus Jeffo Thompsono: „Be Anschutzo čia, Auroroje, to nebūtų galima padaryti.“
Brazilija
Silvio Santosui jau 82-eji, tačiau savo daugiavalandinio televizinio maratono metu jis spindi energija. Šis žmogus yra su peruku, pasidarė sau daugybė kosmetinių operacijų. Jis nuolatos šypsosi, privedinėdamas publiką prie savo šou kulminacijos. Ji įvyksta tada, kai susirinkę salėje svečiai su iš banknotų sulankstytomis gulbėmis rankose pradeda šliaužti prieš jį ant žemės. Žiūrovai patiria malonumą stebėdami, kaip laidos dalyviai save žemina.
Ir S. Santosas žino, kas patinka jo publikai. Jis pats gimė vargšų šeimoje. Jis – graikų-turkų imigrantų šeimos sūnus. Nuo 14 metų jis pradėjo vystyti lauko prekeivio talentą raudonųjų žibintų rajone Rio de Žaneiro. Jis tai darė iki aštunto dešimtmečio vidurio, kol per gerus ryšius gavo licenziją televizijos kanalui. Jis tapo tikru media-magnatu su milijardiniais turtais.
Neapykantos turčiams Brazilijoje nėra. Kas praturtėjo, tas praturtėjo, ir tokie žmonės sukelia susižavėjimą. Panašūs dalykai nutinka Brazilijoje, yra dar viena žinomas pavyzdys – buvęs prezidentas Luizas Inacio Lula da Silva, kuris pradėjo nuo to, kad buvo batų valytojas, o vėliau užėmė šalies vadovo postą. Ne pavydas yra problema Brazilijoje: čia visi nori tapti turtingais, bet nori tai padaryti nieko nedarydami.
Todėl daugelis brazilų bando sukčiauti arba tam, kad gautų svetimų pinigų, netgi panaudoja ginklus. Kai kuriuose Brazilijos miestuose visuomeninio saugumo padėtis yra katastrofiška, nors auganti gerovė šalyje leido 40 milijonų buvusių vargšų tapti viduriniosios klasės atstovais. Už aukštų žmogžudysčių rodiklių Brazilijoje beveik slypi banditų užpuolimai – jokios rasinės neapykantos ar religinių prieštaravimų.
Dėl didelio pavojaus lygio turtingieji šalyje vis rečiau demonstruoja savo turtus – jie slepiasi „kondominijuose“ (condominios), saugomuose kvartaluose turtingiems žmonėms, kuriuos pagal jų dydį šiandien kartais galima palyginti su ištisais miestais.
Išimtis yra tik S. Santosas. Nors jo dukra 2001 metais buvo pagrobta ir paleista tik po išpirkos išmokėjimo, jis ir toliau viešai demonstruoja savo turtus. Juos jis susikrovė su aktyvia savo publikos pagalba: savo šou jis ragino žiūrovus tam tikromis dalimis atsidėlioti pinigus televizoriui, ventiliatoriui ar šaldytuvui, ir daroma visa tai buvo pagal keistą logiką: klientai atsisako pirkti daiktą iš karto ir, padalinę sumą į 24 dalis, apmoka ją dalimis, ir tik po to gauna prekę. Vietoje procentų šie žmonės, paklausę S. Santoso patarimo, dalyvauja loterijoje, o tuo metu su juų atidėtais pinigais veikia paties S. Santoso bankas.
Šis bankas vis dėlto bankrotavo. Tačiau S. Santoso, brazilų Donaldo Trumpo, šlovė nenukentėjo. Turėdamas 1,3 milijardo dolerių turtą jis ir toliau išlieka turtingiausių Lotynų Amerikos žmonių sąraše.
Koks požiūris į turtinguosius vyrauja Kinijoje, Rusijoje ir Japonijoje skaitykite rytoj.
