Nedidelis Sintautų miestelis, prigludęs prie kelio Šakiai-Kudirkos Naumiestis patraukia keleivių dėmesį spindinčiais bažnyčios bokštais. „Ramu ir jauku, erdviai spindulinga. Miestukas svetingai šviesus – nelyginant saulėgrąžos žiedas“ (P. Orintaitė).
Sintautai įsikūrė Veliuonos girioje, prie Pentos upelio, tarp 1641m. ir 1641m.. 1951m. Jurbarko dvaro inventoriuje minimas Suntautaičių kaimelis. Prie Šešupės ir Aukspirtos išmatuoti trys valakai lauko, pievų ir krūmokšnių blogos žemės, kurią priėmė jo karališkosios malonės valdiniai: Petras, Vilius, Grigas ir Jurgis Suntautaičiai. Jie turėjo nuo kiekvieno valako kasmet mokėti po 60 grašių. Kitokių prievolių nebuvo. Prie Aukspirtos apsigyvenę Suntautaičių vaikai ir anūkai patraukė toliau į rytus ir Veliuonos girioje prie Pentos upelio įkūrė dabartinius Sintautus. 1641 m. Sintautuose, ant Pentos kranto, Veliuonos seniūnas LDK kancleris, istorikas Albertas Radvila(1593-1656) pastatydino bažnytėlę. Ji buvo Veliuonos filija. Pradžioje kunigo nebuvo, pamaldų laikyti atvykdavo Veliuonos klebonas arba Naumiesčio karmelitai. Kunigas Sintautuose pastoviai apsigyveno 1685m. Pirmasis čia įsikūręs kunigas savo rankomis kirto medžius daržui ir sodui išplėsti. Aplinkui gyventojų skaičiui padaugėjus, kūrėsi gyvenvietės; pagerėjo ir Sintautų kunigo padėtis. 1703m. Žemaičių vyskupui belankant Sintautų parapiją, kunigas buvo sukalėdojęs 60 bačkų javų ir pinigų. Sintautų kamendorius buvo kunigas Petras Ignacijus Kugelevičius. Iš Sintautų bažnyčios metrikų (1697-1707m.) buvo nustatytos parapijos ribos. Jau tada Sintautai turėjo 36 kaimus. Sintautų parapijoje nebuvo dvarų. Gyvendamas Lukšiuose o paskui Sintautuose kunigas Antanas Tatarė laikė pas save mokyklą, kurioje turėdavo po keliolika mokinių. Daugelis jo mokinių ėjo į Marijampolės keturių klasių apskričio mokyklą ir paskui į Šakių ar į kitas Lenkų karalystės seminarijas.
Sintautų bažnyčia
Vienas iš gražiausių kultūrinio ir dvasinio pasaulio centrų yra Sintautų Švč.Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia. Pirmoji bažnyčia (koplytėlė) Sintautuose pastatyta 1641 metais. 1865m. paskirtas nuolatinis kunigas. Ta bažnytėlė sudegė ir 1788m. kunigaikštienė Poniatovskienė pastatė naują bažnyčią. 1907m. ir ši sudegė. Pastatyta nauja šopa. Naują bažnyčią ryžosi statyti klebonas kunigas Vincentas Paulionis. 1913 m. birželio 15d. buvo pašventintas kertinis akmuo ir pamatai. Statybai einant į pabaigą kilo pirmasis Pasaulinis karas. Statybą užbaigė klebonas kunigas Juozas Stanaitis . Tik 1922m., buvo atlaikytos pirmos Šv. Mišios. Sintautų bažnyčia buvo graži, įspūdinga; dviem aukštais, bokštais fasade. Tai eklektinės architektūros bažnyčia su romantiniais ir renesansiniais bruožais išsiskyrė iš kitų to laiko statybų savo saikingu išorės dekoru. Pagrindinis altorius projektuotas skulptoriaus Vinco Grybo. Šventoriuje, prie gatvės stovėjo stambių proporcijų varpinė, pastatyta apie 1860 metus, kai Sintautuose klebonavo kunigas Antanas Tatarė. Sintautuose gyvenęs 1855-1863m. Vienas pirmųjų pradėjęs rašyti lietuviškas knygas. Jis sutvarkė parapijos trobesius, apie 1860 metus suremontavo bažnyčią, pastatė kleboniją, nutapė paveikslų.
Sintautų parapijos papročiai
Sintautų apylinkėje žymiausios buvo šios apeigos: vestuvės, krikštynos, šermenys(laidotuvės), talkos. Tai zanavykų naminės apeigos.
VESTUVĖS prasidėdavo nuo „mergavimo“ iki vestuvių pabaigos. Vestuvių apeiginiai veikėjai – piršlys, kvieslys, jaunieji vaidino mažą vaidmenį. Piršlys turėjo būti vedęs ir vyresnis už jaunikį, drąsus, kalbus, kaip advokatas. Pirštis jaunikis su piršliu jodavo su gražiais žirgais į nužiūrėtą vietą. Atjoję pastato arklius, eina į vidų pagarbiai, sėda į garbingą vietą, jaunikis tyli, kalba piršlys. Po piršlio oracijos jaunosios tėvai ir duktė vertina svečius: jei tinka jaunikis, vaišina, jei ne – tai nevaišina. Jei tinka, vaišina varške.Yra patarlė: “Gaila žento, gaila varškės“. Vėliau lankosi antrą kartą. Jei tėvai nenori leisti dukros už to jaunikio, vaišina juka (virtu kiaulės krauju). Tai ženklas, kad daugiau nesilankytų. Buvo sakoma: „Ko stovi nosį nuleidęs, lyg jukos gavęs“. Jei sutinka tekėti, mergina apdovanoja rankšluosčiais. Jaunikis tuo pačiu dovanoja kaspinų, vėliau skarą, tada ruošiamos vestuvės. Į vestuves kviečia kvieslys. “Nekviestam nėra suolo“ sakydavo. Į vestuves turi atsinešti pyragų, mėsos, sviesto, sūrio ir t.t. Kviesliu turi būti jaunas, vikrus vaikinas, jis joja raitas, turi savo kalbą. Vestuvėse viską spręsdavo tėvai. Vestuvių iškilmės prasidėdavo pirmadienio vakarą pas jaunąją, baigdavosi po savaitės pas jaunąjį. Toliau vestuvių eiga tokia, kaip ir visoje Lietuvoje.
ŠERMENYS. Žmogui bemirštant įduodama vaškinė žvakė (grabnyčia). Ji turi žibėti, kol nabašninkas bus išlydėtas. Į šermenis kviečia kvieslys, dažniausiai vaikas. Mirę vyrai rėdomi baltais marškiniais, baltomis kelnėmis. Marškiniai sujuosiami kutota juosta. Apautas baltom kojinėm. Moterys – balti marškiniai, štoltas, sijonas, prijuostė, baltos kojinės. Moterys su skara, merginos galva apkaišyta kaip vestuvėm. Tolimesnė eiga kaip visur. Į šermenis einama išeiginiais rūbais. Kaimynės atsineša mėsos, sūrio ir kt. Atėję klaupiasi ir meldžiasi už mirusį. Pasimeldę pabučiuoja numirėlio kojas, paskui kryžių. Giesmininkai sėdi apie stalą ir gieda. Naktimis duodama valgyti.
KRIKŠTYNOS. Į krikštynas buvo kviečiami artimiausi giminės ir kaimynai. Pirmiausiai pasirūpina podžiais (krikšto tėvais). Į podžius prašo pats tėvas. Juos renka turtingesnius. Vardą vaikui rinkdavo paprastą, dažniausiai šventųjų vardą. Podžiai būtinai turėjo parvežti lauktuvių: saldainių, riestainių ir būtinai butelį saldžios degtinės. Podė duoda krikšto sūnui marškinius dovanų. Likusi patarlė „Džiaukis podės marškiniais“. Per Velykas vaikai lankosi pas podę podės „margučių“. Jei podė neduoda margučio, labai negražu. Gražu, jei podžiai kitokiais būdais apdovanoja krikšto vaikus.
Naudota literatūra:
Sintautai-Žvirgždaičiai Zanavykija I-II t. Sintautų mokyklos šviesa. M.Puodžiukaitienė
Lankstinukai: Sintautų Švč.Marijos į dangų ėmimo bažnyčia 1996m. Atgimusi bažnyčia 1995 08 02.R.Ūsienė
Medžiagą surinko ir užrašė mokytoja Antanina Kukuraitytė – Klimaitienė, gyv. Sintautuose.
Straipsnis paimtas iš wiki principu kuriamos gyvos krašto enciklopedijos www.grazitumano.lt. Visą straipsnį galite rasti čia.