Jautrią dainą pristatantis reperis naujienų portalui tv3.lt daugiau papasakojo apie tai, kas, jo manymu, stabdo žmones nuo gražių skyrybų, ir kodėl taip dažnai vyrai ir moterys nesusikalba, nepaisant to, kad viskas, ko nori, tai rasti bendrą kalbą.
Pataisykite, jei klystu – dainoje kalbama apie paskutinį taškų ant „i“ sudėjimą tarp dviejų žmonių, santykiams besibaigiant. Jūsų manymu, ar žmonės visada geba išsiskirti gražiai, viską iki galo išsiaiškinę, vienas kitam išsakę?
Kūryba yra laisva ir universali, tad dainų tekstai gali būti interpretuojami laisvai. Tačiau vertėtų atsižvelgti, jog daug kas priklauso ir nuo paties kūrėjo ir jo bruožų.
Šioje dainoje kalba yra vedama ne tik su vienu asmeniu. Negalėčiau teigti, kad ši daina buvo skirta skyryboms. Interpretuojant „sidabro rytmečio pievą“ galima būtų kalbėti ir apie gerą laikmetį Lietuvos muzikos pasauliui. Na, o dainos tikslas buvo tam tikro neteisingo elgesio suvokimas ir pasikeitimas.
Atsakant į klausimą, apie gebėjimą išsiskirti gražiai, viskas priklauso nuo to, kas vyko tarp poros jų santykių metu: koks yra jų intelektas, ar tai save gerbiantys ir kultūringi žmonės. Nuo chaoso nukenčia vaikai. Bet ir pačios skyrybos nėra gražus reikalas. Sunku į tai kitaip ir pažvelgti.
Kas, jūsų manymu, stabdo žmones nuo gražių skyrybų?
Nežinau, galbūt emocinis išsekimas. Sunku vertinti. Juk viskas priklauso nuo kiekvieno žmogaus: jo charakterio, ramybės ir ryžto, charakterių suderinamumo, susiklosčiusių gyvenimo įvykių, tikslų, gebėjimo planuoti ir veikti kartu bei daugelio kitų savybių ir aplinkybių.
Ar jus patį kūriniams įkvepia jūsų asmeninė patirtis? Gal net skyrybos?
Sunku pasakyti, kas tiksliai mane įkvepia kūrybai, ir kiek tai yra susiję su materialiu pasauliu, kadangi kūrybos proceso metu dažniausiai stengiuosi susikoncentruoti į save, savo būtį ir rasti dvasinę harmoniją su visata.
Patirtis dažniausiai neįkvepia, nes yra viena ryškesnių sudedamųjų dalių. Patirtis mane augina – vertybėmis, supratimu, tačiau tiesioginės įtakos pačiam kūrybos procesui nedaro. Dabarties patirtis: tikrą ryšį tame turi tai, iš ko yra kilusi dvasinė substancija. Įkvepia, ko gero, pati kūryba, paieškos, naujos žinios ir pokyčiai.
Jūsų manymu, kodėl žmonės, kurie yra sutverti kalbėti ir bendrauti, dažniausiai suklysta būtent bandydami susikalbėti?
Matyt, dažnai skiriama nepakankamai dėmesio detalėms, kurios gali keisti viską iš esmės. Bendravimas taip pat yra menas. Ir, turbūt, per tą kiekybę dažnai užmirštama apie kokybę. Skirtinga aplinka reikalauja skirtingo lygio žinių ir bendravimo įgūdžių. Ir ne visi esame universalūs. Manau, kad dažniausiai klystama dėl neišklausymo, neįsigilinimo ir neteisingo situacijos įvertinimo.
Galbūt per dažnai gilinamasi ne į save, o į aplinkinius. Taip neleidžiama sau pasiekti gilesnio sąmonės lygio.
Net ir toje pačioje aplinkoje žmonės leidžia sau įsivaizduoti, kad viską supranta taip, kaip yra, tačiau egzistuoja kalbos ir patirčių barjerai, kurie įrodo, kad tai tėra tik naivi ir graži iliuzija. O už to, gali slėptis skirtingos realybės priklausomos nuo žmogaus intencijos. Tai gali būti ir manipuliacija, ir kitais pagrindais paremtas bendravimas.
Ko žmones, jūsų manymu, išmoko santykiai, po kurių atsakymų taip ir negauname?
Visiems skirtingai. Mano atveju, galbūt tiesiog nebūti naiviu. Svarbu tokiose situacijose ir „neapsikrauti“. Tai turbūt yra gryniausias įrodymas, kad pasirinkote netinkamą žmogų.
Paskui tai priveda iki veiksmų – iš pradžių besąlygiškai save aukoti, o vėliau pradėti save saugoti. Na, o jeigu iš pozityvios pusės, tai rašyti dainas (juokiasi).
Dainoje ne kartą minimas laiškas – kada pats paskutinįkart rašėte/gavote laišką?
Pastarąjį laiką daugiau tenka naudotis elektroniniu paštu… Paskutinis tikras, nuoširdus laiškas, kurį rašiau ranka ir išsiunčiau paštu, buvo mano emigravusiai krikšto mamai, gyvenančiai Olandijoje. Tai įvyko, jeigu neklystu, prieš kokius 4 metus. Įdomu tai, kad laiškas parašytas dar seniau – kažkur prieš 10 metų, tačiau adresatą pasiekė tik gerokai vėliau.
Na, o kada ir iš ko gavau tokį laišką pats… Turbūt mokykloje, sveikinimą nuo klasiokių Valentino dienos proga, su „bučkiu“ viduje.
