Tokią mintį perša istoriniai šaltiniai, atspindintys lietuvių gyvenimą Jungtinėje Karalystėje prieš šimtą metų: jeigu ne aprašymo būdas, pagalvotum, jog skaitai šių dienų aktualijas. Ir sieja dabartinę bei aną kartą ne tik siekis geriau gyventi – bendrų bruožų su protėviais kur kas daugiau.
Beje, to meto spauda paneigia šiandienines britų įžvalgas, kad imigrantai tik pastarąjį dešimtmetį įsikuria mažesniuose Jungtinės Karalystės miesteliuose, taip sukeldami vietos gyventojų nepasitenkinimą.
„Į Jungtinę Karalystę atvyko didelis kiekis žmonių ir, kas svarbiausia, jie atvyko į daugelį vietų, kurios iki tol nematė imigrantų. Istoriškai dauguma žmonių, kurie atvykdavo į Jungtinę Karalystę, įsikurdavo Londone, Birmingame, Liverpulyje ar kituose dideliuose miestuose. Dabar skirtumas toks, kad po 2004 m. žmonės atvyko ir įsikūrė gana mažuose miesteliuose“, - sakė neseniai Vilniuje apsilankęs Birmingamo universiteto Europos politikos dėstytojas Timas Haugtonas.
Anot jo, po 2004 metų kilusi didžiulė imigracijos banga – viena iš priežasčių, dėl kurios Jungtinė Karalystė dabar norėtų pasitraukti iš Europos Sąjungos.
Tačiau praėjusio amžiaus pradžios periodinė lietuvių išeivijos spauda byloja ką kita – ir anuomet mažesniuose miesteliuose gyveno proporcingai gana didelės emigrantų bendruomenės.
1914 metais Škotijoje pradėtas leisti lietuvių laikraštis “Išeivių draugas” viename iš pirmųjų numerių informuoja, jog mūsiškių kolonijos buvo plačiai išsibarsčiusios po visa šalį. Pavyzdžiui, Stevensono miestelyje (tuo metu - apie 5 tūkst. gyventojų) suskaičiuoti 168 lietuviai. Stonibarno ir Kalderbanko kaimuose (apie tūkstantis gyventojų kiekviename) atitinkamai gyveno apie pusantro šimto bei 30 lietuvių.
Laikraštyje minimos ne tik Škotijos lietuvių bendruomenės. Teigiama, jog gausiausi emigrantų būriai telkėsi Londone, Mančesteryje, Liverpulyje ir Lydse.
Laikraštis skyrė nemažai dėmesio emigrantų socialinėms problemoms: nedidelis, palyginus su vietiniais, darbo užmokestis, britų požiūris į imigrantus, integracija. “Vargingas yra padėjimas lietuvio darbininko svetimoj šaly <…> Turi jis sunkiai dirbti neretai vietinių gyventojų skriaudžiamas, neapkenčiamas.”
Lietuviai esą nusiraminimo ieškojo karčemose bei žaisdami azartinius žaidimus, o tai sukeldavo tik dar didesnes bėdas. “Išgėrus tenka ir susibarti, ir susipešti <…> Kartais iš pinigų lošiama, kad prasilošiama visai. Dėlei panašių pasilinksminimų atsitinka net žmogžudisčių.”
Katalikiškos pakraipos, kunigo Juozo Norbuto redaguojamame leidinyje kone kiekviename numeryje primygtinai kartota, jog alkoholis yra pagrindinė negandų priežastis bei skatino tautiečius rinktis į blaivybę propaguojančias organizacijas (jų, rodo skelbimai, buvo nemažai, blaivų gyvenimo būdą pasirinkę lietuviai privalėjo prisidėti finansiškai prie klubų išlaikymo).
1915-ųjų pradžioje pranešta, kad Londone tuo metu gyveno apie 2 tūkst. lietuvių, pastebima, jog jų skaičius tuo metu mažėjo: dėl vykstančio Pirmojo pasaulinio karo trūko darbų, tad vieni tautiečiai grįžo į Lietuvą, kiti išsikėlė į Anglijos sostinės priemiesčius Silverton bei Woolwich, kuriuose veikė įvairūs fabrikai bei darbo vietų buvo daugiau, treti „maldavo konsulį dyko parvežimo į Rusiją“. Pastarųjų akivaizdžiai nesigailima – esą „nežiūrint į gerus prieš tai buvusius uždarbius daug lietuvių neturėjo susičėdyję net po porą svarų ant drabužių <...> Seniau uždarbį visos savaitės nesunku būdavo praleisti į keles valandas už baro prie alaus bačkos ar už stalo prie bilijardo...“
Tačiau karas kai kuriems lietuviams tapo puikia galimybe padoriau užsidirbti. Pranešime iš Glazgo tautietis pseudonimu “Kipluks” teigė, jog 1915 metų pradžioje daugumai anglų ir škotų išėjus į karą, Škotijoje ėmė trūkti darbininkų, o atsilaisvinusias vietas pakviesti užimti lietuviai. Teigiama, kad anksčiau jų ten vengta. Džiaugiamasi, jog “ir moka neblogai, ir darbas nesunkus”.
Lietuviai anuomet džiaugėsi ir dėl kitų priežasčių, net įvykus nelaimei kaimynystėje. Laikraštyje skirta vietos aprašyti incidentui Glazge: iš karo grįžęs airis (“kaip paprastai užsigėręs”) viename name paleidęs vandenį iš vamzdžių, dėl to įlūžusios kaimyno lubos, per plauką nesužaloti ir nežuvo žmonės. Pranešimo pabaigoje priduriama, jog “lietuviai džiaugės bent tuo, kad ne vieni lietuviai taip moka pasielgti”.
Lygiai taip pat kaip ir šiandien – kai pasakoma, jog lietuvis daug geria, šis atšaus, jog airiai išgeria daugiau (alaus airiai iš tikrųjų išgeria daugiau nei lietuviai, rodo Pasaulio sveikatos organizacijos statistika).
Kaip ir šiandien, tuomet jautėsi konfrontacija tarp Anglijoje gyvenančių emigrantų iš Lietuvos ir Lenkijos (kartais jie vadinti “polais”). Tuo galima neabejoti perskaičius laikraštyje spausdinamas naujienas iš Mančesterio, kuriame tuo metu gyveno nemažai išeivių iš šių šalių. Rašyta, jog bendruomenės konfliktavo dėl įtakos bažnyčioje ir įvairių kitų priežasčių. Laikraštis – lietuvių, tad jų pusėn ir stojo.
“Labai nemalonu rašyti, bet reikia, lenkams niekados neužteko to, ką turėjo, vis norėjo daugiaus su nuoskauda lietuvių.” (“Išeivių draugas” Nr. 17 (59), 1915 m. gegužės 1 d.).
Teigiama, jog ir lietuviai, ir lenkai karo metu įvairiais būdais rinko aukas niokojamoms tėvynėms, o mažesnei mūsiškių bendruomenei pavykdavo paaukoti daugiau.
Kur pinigai – ten problemos. Tų pačių metų vasarą policija ėmėsi tirti pasiturinčio lietuvio Antano Labanaičio pareiškimą dėl vagystės - mažame Škotijos miestelyje Uddingston iš jo 3 svarus nugvelbė kažkoks Pranas. Šis, kažin ar save laikė vagimi – nukentėjusysis pareigūnams nurodęs, jog įtariamasis pasišalindamas paliko raštelį su užrašu “kad uždirbsiu atiduosiu”.
Dažniau dingdavo ne pinigai, o žmonos. Bent jau tokio pobūdžio skelbimai buvo spausdinami ne rečiau nei žinutės apie kriminalinius įvykius.
“Pajieškau savo žmonos, 27 m., balto veido, plaukų tamsių, pabėgo su kitu vyru 30 m., geltonų plaukų, raudono veido, išsivežę vaiką 3 metų, mergaitę 10 mėnesių ir mano dokumentus. M. Bandžius.”, - vienas iš daugelio panašaus turinio skelbimų.
Kai kurie už informaciją apie bėglės buvimo vietą žada atsilyginti. Pavyzdžiui, apdovanoti pusės metų laikraščio prenumerata.
Redaktorius, kunigas J. Norbutas prie šio skelbimo priduria: “Tai pasimokinimas girtuoklių bedievių nelaikyti savo stuboj.” Pasirodo, tuomet lietuviai irgi į savo namus priimdavo nuomininkus, kad būtų lengviau išlaikyti būstą. Kaip ir dabar. Tik apie pabėgusias žmonas spaudoje neskelbia.
Viename iš numerių laikraštis gėdina Londone gyvenančias dvi lietuvių šeimas, kurios “namie vaikams lietuviškai kalbėti gina“. Tarp šiandienos emigrantų tokių šeimų Londone yra kur kas daugiau.
1914-1918 metų „Išeivių drauge“ aprašytas ne vienas atvejis apie lietuvius, lengva ranka atidavusiems pinigus įvairiausio plauko sukčiams (kaltė už akių dažniausiai buvo suverčiama „socijalistams“). Tą sukčiai ir toliau sėkmingai daro iki šiol, pinigus iš tautiečių viliojantys pažadais apie darbą ar prisistatę labdaringų organizacijų atstovais.
Tiesa, leidėjas kartas nuo karto spausdindavo pozityvias žinutes, kuriose aprašomi šviesūs išeiviai, „skaitantys laikraščius ir net knygas“, renginiuose išsiverčia be svaigalų, o savo darbais garsina Lietuvą. Vienas tokių – Londono lietuvis, 1914 metais tarptautinėje baldų parodoje pelnęs aukščiausią įvertinimą.
„Paryžiuje buvo visasvietinė meblių paroda. Iš Londono irgi vienas lietuvis, p. Pranas Staškauckas, pasiuntė ton parodon savo darbą. Parodos Kąmitetas pripažino p. Pr. Staškauckui auksinį medalį.
Tai dar negirdėtas atsitikimas, kad lietuvis amatininkas gautų aukso medalį ir tai iš pirmo karto. Užtai garbė jam ir visiems lietuviams. Te skamba mus vardas po platų pasaulį“, - didžiuojamasi 1914 metų balandžio 4-osios laikraštyje.
Tebeskamba jis ir dabar – ir dėl gerų, ir dėl gėdingų lietuvių poelgių. Ir gali būti, kad po šimto metų, 2115 metais spauda, kad ir kokio pavidalo ji būtų, apie lietuvius rašys taip pat.
O kažkas vis dar ieško emigranto identiteto.
Valdas Pryšmantas
