Naujieji metai Alytaus rajono Pivašiūnų parapijos senelių globos namuose prasidėjo ypatingu gyventojos Veronikos Tumėnaitės 100 metų jubiliejumi. Šimtametę pasveikino rajono meras Algirdas Vrubliauskas, savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja Dalia Burlinskienė, Pivašiūnų seniūnė Rima Čelkonienė, „Sodros“ Alytaus skyriaus direktorius Valerijus Vencius, Pivašiūnų bažnyčios klebonas Vincas Baublys, Labanoro bažnyčios klebonas Jurgis Kazlauskas, globos namų darbuotojai.
Rajono meras A. Vrubliauskas pasidžiaugė šimtametės guvumu, padėkojo už dar vieną šventę po Kalėdų ir Naujųjų metų ir atkreipė dėmesį į senolės savikritiškumą bei pamokančią kritiką kitiems. „Esate gyvas pavyzdys stiprybės bei to, kad kiekvienas amžiaus tarpsnis yra gražus, jeigu sieloje šviesu, jeigu mintys šviesios. Džiaugiamės, kad jūs esate, linkime, kad ir toliau būtumėte guvi, už save atsakinga ir pamokanti bei mus visus įkvepianti, kad galima gyvent, galima džiaugtis ir kuo mažiau „bėdavoti“,- kalbėjo rajono meras A. Vrubliauskas, sveikindamas šimto metų sulaukusią senolę, kuri gėles ir piniginę dovaną bei saldumynų gimtadienio šventei priėmė atsistodama iš jai skirtos puošnios kėdės.
V. Tumėnaitę pasveikinti atvykęs prieš trejus metus sudegusios Labanoro bažnyčios klebonas J. Kazlauskas jubiliejaus proga perdavė parapijos tikinčiųjų linkėjimus, įteikė angelo skulptūrą ir padėkojo už auką. Senolė bažnyčiai atstatyti paaukojo santaupas ir butą Utenoje, o kleboną paprašė pasirūpinti jos senatve. Pasak kunigo J. Kazlausko, už moters auką atstatyti bažnyčios altoriai, o prašymas pasirūpinti jos senatve taip pat išpildytas apgyvendinus ją Pivašiūnų parapijos globos namuose.
V.Tumėnaitė sakė niekada negalvojusi, kad sulauks šimto metų, nes niekada nebuvo geros sveikatos, turėjusi kelias operacijas, buvo patekusi į automobilių avariją. „Gyvenimas manęs nelepino. Ne iš turtuolių šeimos, iš vidutinių ūkininkėlių. Šiek tiek atsigavau, kai išvažiavau į miestą“,- prisiminė praeitį senolė ir pasakojo, kad jaunystė nepriklausomoje Lietuvoje buvo smagi ir gera, o sunku buvo okupacijos metais, per karą ir kolūkyje, kur teko sunkiai dirbti, bet mažai uždirbti. Pasak močiutės, lengviau buvo persikėlus gyventi į Uteną, kurioje dirbo ligoninės slaugytoja. „Dabar geras gyvenimas, bet gyventi nebėra jėgų“,- kalbėjo šimtametė.
Priėmusi sveikinimus V. Tumėnaitė nuoširdžiai dėkojo už dovanas ir dėmesį, pakėlė šampano taurę, bet atkreipė svečių dėmesį, kad jos 100-asis gimtadienis nėra svarbus įvykis. „Būtų gerai, kad nuo šito laiko gyvenimas eitų į jaunystę“,- šmaikštavo šimtametė Veronika.
