Vakar 100-tojo jubiliejaus sulaukė Šiauliuose 68-erius metus gyvenanti Olga Kimontas. Užauginusi 3 savo sūnus vėliau O. Kimontas prižiūrėjo ir padėjo auginti anūkus. Pirmojoje santuokoje, dar gyvenant Rusijoje, Pskovo srityje, ji susilaukė vieno sūnaus. Kadangi pirmasis vyras žuvo Kursko mūšyje, po karo sugrįžus gyventi į Lietuvą sukūrė antrą santuoką. Su antruoju vyru susilaukė dar dviejų sūnų, tačiau vidurinysis sūnus mirė. Dabar jubiliatė gyvena jauniausiojo sūnaus Stanislovo namuose ir džiaugiasi ją lankančių anūkų ir proanūkių draugija. O. Kimontas gali pasigirti turinti 5 anūkus ir 7 proanūkius.
Buvo darbšti ir gera
Nuo jaunystės O. Kimontas mėgo rankdarbius – labai kruopščiai megzdavo, siuvinėdavo, ausdavo. Sulaukusi garbaus amžiaus, adatą į ranką retkarčiais dar paima, tačiau sveikatos problemos nebeleidžia gyventi kaip anksčiau. Pasak marčios Audronės Kimontienės, dabar senolė skundžiasi pablogėjusia rega ir klausa, sunkiai vaikšto. Artimieji sako, kad šimto metų jubiliejaus močiutė sulaukė dėl to, kad visą gyvenimą sunkiai dirbo, nors tam įtakos galėjo turėti ir genai – visos O. Kimontas šeimos moterys buvo ilgaamžės ir sulaukė daugiau nei 90 metų. Kilusi iš trijų vaikų šeimos, O. Kimontas turi dar gyvą 87-erių metų seserį, kuri kartais atvyksta į svečius jos aplankyti. „Kadangi močiutė kasdien judėjo – gyvenimo nebuvo lepinama, tad ir sulaukė šitiek metų. Kaip pati sako, valgė sveikai – mėsą, pieno produktus, o ne kaip dabar mes valgome, todėl ir turėjo nepalaužiamą sveikatą. Tik senatvėje pamėgo saldumynus, tad dabar gabalėlio šventinio torto niekada neatsisako“, – pasakoja marti.
Jauniausias sūnus S. Kimontas sako, kad mama visada buvo švelni ir gera. „Prisimenu, kaip mamai iš rankų nekrisdavo virbalai ir adatos – jos pomėgis buvo megzti, siūti, siuvinėti. Kai tik turėdavo laisvą minutę nuo kasdienių darbų, pasinerdavo į kūrybinius darbus, kurie jai leisdavo atsipalaiduoti. Su mama teko daug laiko gyventi, tačiau gana gerai sutarėme, nors per tiek metų visko būdavo“, - sako sūnus.
Su šimtamete kartu gyvenanti marti apie anytą kalba taip pat tik gerai ir sako, kad niekada konfliktų su ja neturėjusi. „Man anyta visada padėdavo, nuoširdi būdavo. Kai atėjau pas ją gyventi, pamenu, kad ji namuose sukosi kaip voverytė. Viename kambaryje ji gyveno, kitame aš su vyru. Tačiau kaip įsitekome tada, taip įsitenkame ir dabar gyvendami drauge“, - sako A. Kimontienė.
Mokėjo skaniai gaminti
O. Kimontas nuo jaunystės pradėjo dirbti virėja. Gaminti išmoko tarnaudama pas vokietę. Kaip pasakoja marti, ją ir gyvenimui paruošė darbas pas vokietę. Sukūrusi šeimą dar gyvendama Rusijoje, O. Kimontas gamino maistą kareivių miesteliui, o atvykusi į Lietuvą visą laiką dirbo Šiaulių valgyklose. „Kiek atsimenu anytą, ji labai skaniai gamindavo: ir kepdavo, ir virdavo. Kokias storas receptų knygas ji turėjo prisirašiusi. Mokėjo skanius tortus iškepti. Dabar jau nebegamina. Gaila, kad aš iš jos mažai ko teišmokau, nes dirbau mokytoja ir grįžus į namus ruošdavausi pamokoms, taisydavau mokinių sąsiuvinius. Tada ji man vaikus padėjo auginti, o dabar aš padedu auginti savo anūkus. Atrodo, kad gyvenimas bėgte prabėgo “, - nuogąstauja A. Kimontienė.
Labai laukė jubiliejaus
Gimimo dieną prabudusi šimtametė stebėjosi, kad jai jau šimtas metų. „Klausiau jos, ką duos jai toks jubiliejus. Ji atsakė, kad nieko, tačiau vien žinojimas, kad jau šimtas metų nugyventa yra smagu“, - pasakoja marti. Kad jubiliejus buvo labai lauktas, pasak A. Kimontienės, pastebėjo visi šeimos nariai. Kasdien ilgaamžė klausinėdavo, kuri dabar diena ir kiek liko iki jos gimimo dienos. „Dabar mes kalendoriuje pažymėsime šią svarbią mūsų šeimai datą. Močiutė net savo mamą pragyveno, o mes tiek metų tikrai nesulauksime“, - sako A. Kimontienė. Pasak jos, kartais močiutė kalba, kad jau ir gyventi nusibodo, nes visus šonus skauda, tačiau sąžiningai vartoja gydytojų paskirtus vaistus ir su šypsena veide toliau sau ramiai gyvena. „Kai išgeria vaistus, ji atrodo linksmesnė ir guvesnė. Matyt, tada jai nieko nebeskauda“, - pastebi marti.
