Apie tai ir kitus aktualiausius klausimus premjerė I. Šimonytė pasisakė TV3 žinių „Dienos komentare“, kur ją kalbino žurnalistas Vladimiras Laučius.
Premjere, užvakar pasiskiepijote trečiąja vakcinos doze, kaip jūs jaučiatės po skiepo ir kas galėtų paneigti, kad švirkšte buvo vakcina, o ne Morganos Danielės sumaišytos žolelės?
Tikrai neatlikau cheminės analizės to, ką man suleido slaugytoja, bet pasitikiu, kad tai, kas buvo paimta iš pakuotės, tas ir buvo suleista ir ten buvo tai, kas buvo parašyta ant etiketės – „Pfizer“ vakcina.
Jaučiuosi puikiai, nesijaučiu kitaip, nei jaučiausi iki skiepo ir jokių kažkokių specialių pojūčių neturiu. Ir po pirmų dviejų, tiesą sakant, neturėjau. Tikiuosi, kad apsauga dabar bus stipresnė.
Antikūnus tikrinotės, jų buvo?
Tikrinausi prieš pusantro mėnesio, jų dar vis buvo nemažai. Kadangi teko girdėti apie vieną kitą kolegą, kuris nepaisant aukšto (antikūnų – aut. past.) titro parodymo vis dėlto užsikrėtė ir turint mintyje, kad dabar tikrai vizitų daug, visokio viešo buvimo, nusprendžiau šiek tiek anksčiau pasiskiepyti. Iš karto, kai ši galimybė atsirado. Tam, kad pati jausčiausi saugiau ir kad kiti jaustųsi saugesni.
Kyla vis daugiau abejonių, ar skiepijimasis padės išvengti visuotinio karantino. Austrija, nors ir įvedė privalomą skiepijimą, vis dėlto kartu įveda karantiną. Ar Lietuvoje neatsitiks kažkas panašaus?
Jeigu Austrijoje daugiau žmonių būtų pasiskiepiję anksčiau, tai šiandien Austrijos Vyriausybei nereikėtų tokių dalykų svarstyti. Matyt, problema yra visuotinė, labai panaši visose šalyse, kuriose skiepijimosi procentas yra panašus kaip Lietuvoje – 60 proc. su trupučiu. Austrijos rodiklis yra gana panašus. Reikia mintyje turėti keletą dalykų.
Pirmiausia – vis tiek laikui bėgant vakcinų efektyvumas blėsta, vadinasi tiems žmonėms, kurie buvo paskiepyti anksčiausiai, reikia pasiskiepyti trečiąja doze, kad imunitetas būtų vėl sustiprintas.
Kitas dalykas – visada, net jei turime visuomenėje 80 proc. pasiskepijusių žmonių, likusi dalis visada yra pakankamai didelė skaitiškai, kad ji sukeltų įtampas ligoninėse jei pradeda sirgti vienu metu.
Prieštaringų vertinimų sulaukė sprendimas dėl galimybių paso vaikams nuo 12 metų. Dalis ekspertų tarybos narių net nepritarė tam siūlymui. Kodėl vis dėlto nuspręsta taip gana griežtai riboti nepasiskiepijusių paauglių laisvalaikį?
Tai nėra tik nepasiskiepiję paaugliai. Galimybių pasui yra trys opcijos: būti pasiskiepijusiam, prastesnė opcija būti persirgusiam ir yra opcija testuotis, ką mes mokyklose labai skatiname daryti.
Yra situacijų, kada dėl vienų įsitikinimų nenorima testuotis, dėl kitų įsitikinimų nenorima skiepytis, nors vakcina yra leidžiama naudoti nuo 12 m. Žiūrėkime, kokia yra statistika. Paskiepytų vaikų 12–16 m. amžiaus grupėje yra apie 30 proc., bet dar apie 17 proc. per pastaruosius keletą mėnesių yra persirgę.
Vadinasi liga šioje amžiaus grupėje plinta gana sparčiai. Tai yra beveik dvigubai didesnis rodiklis negu per visą populiaciją. Kadangi tai yra mobilūs žmonės, turi daug kontaktų ir jiems užsikrėsti yra nesudėtinga – mes norime dar kartą priminti, kad geriausias būdas apsaugoti ir save, ir visuomenę nuo viruso plitimo.
Jis taip pat per mokyklas dalinamas gana plačiu mastu. Tai turi pasekmes vyresniems žmonėms, kurie galbūt turi silpną imunitetą ar dėl kažkokių kitų priežasčių skiepai jiems nesuveikė.
Kuo daugiau žmonių pasiskiepys arba bent jau testuosis, tuo visi galės saugiau jaustis.
Jūsų tradiciškai klausiame apie dvi krizes – pandemiją ir migrantus. Prisidengdama šiomis krizėmis Jūs Lietuvoje kuriate, kaip Gitanas Nausėda sakytų, gerovės valstybę. Ateinančiais metais pensijos keliamos, viešojo sektoriaus atlyginimai didėja ir kartu mažinate biudžeto deficitą. Kokį stebuklą čia darote su viešaisiais finansais?
Nėra čia jokio stebuklo, kadangi ekonominės projekcijos tiesiog leidžia tikėtis didesnių pajamų. Kartais galbūt pasigirsta skeptiškų vertinimų, ar pajamų planas yra realus lyginant su šių metų planu. Kai kam atrodo, kad augimai yra per dideli, bet reikia labai aiškiai matyti ir tai esu ne kartą sakiusi, kad šių metų rezultatas bus geresnis nei galvojome ne tik rengiant šių metų biudžetą, bet ir tikslinant jį birželio mėnesį.
Jau šių metų biudžeto deficitas bus gerokai mažesnis negu tie septyni procentai, už kuriuos buvau gana smarkiai kritikuojama opozicijos, praėjusiais metais turėjusios 10 proc. deficitą.
Akivaizdu, kad kitais metais pagal visus ekonomikos scenarijus, kurie yra teikiami ar mūsų, ar kitų institucijų, pajamų augimas yra pakankamas, kad mes galėtume vis dar išsilaikydami arti stabilumo ir augimo ribų, kurios bus įjungtos 2023 m. taip pat spręsti kai kuriuos įsisenėjusius klausimus.
Šiek tiek apie skandalingą Angelos Merkel skambutį Aliaksandrui Lukašenkai. Kokia yra tikimybė, kad ES ir Vokietija vis dėlto nusileis A. Lukašenkos reikalavimams ir viena vertus nesankcionuos Baltarusijos avialinijų „Belavia“ ir, kita vertus, Vokietija priims tuos du tūkstančius migrantų, apie kuriuos viešai kalbama.
Turėjau progą kalbėti su EK pirmininke. Ji labai aiškiai pasakė, kad tos diskusijos, kurios techniniu lygiu galėtų vykti tarp EK ir A. Lukašenkos atstovų, tose diskusijose negali būti kalbos apie kažkokią kvotą, kurią A. Lukašenka galėtų įsiūlyti pasiimti. Viena vertus, net ir praktiškai žvelgiant, kad ir koks skaičius nebūtų, ką jis reikštų praktiškai? Kad tarp tų žmonių, kurie bus paimti į ES, o kurie ne, bus organizuojama loterija? O kas būtų su likusiais žmonėmis?
Mūsų principinė pozicija yra labai aiški. Tą patį patvirtinau trečiadienį EK pirmininkei – gali būti ieškoma tik tokio sprendimo, kai žmonės yra grąžinami į kilmės valstybę iš ten, kur jie yra dabar, iš Baltarusijos.
Dėl „Belavia“ sankcionavimo situacija yra šiek tiek keblesnė. Tam, kad sankcijos būtų įvestos, turi sutarti visos 27 šalys. Tai iš esmės bet kurios Šalies veto reiškia problemą bet kuriam subjektui ir tokių precendentų jau yra buvę. Tačiau mes iš savo pusės darysime viską ir įtikinėsime visus kolegas, kad sąrašas būtų toks, koks yra ir bet kuriuo atveju galimybės plėsti sankcijas – jos tikrai bus ant stalo. Tai nebus uždaryta tema net jeigu visas sprendimas bus pilnu paketu priimtas, manau, kad tolesnės diskusijos apie sankcijas, jeigu situacija reikšmingai nesikeis, tikrai bus dėl šešto paketo.
Jautri tema, galinti sukelti ir natūralaus žmogiško gailesčio ir ašarų – Vilniaus meras Remigijus Šimašius sodina krūmus Vilniaus mieste, riboja eismą, rūpinasi dviratininkais ir paspirtukininkais. Ar galite ką nors padaryti Vilniaus merui, kad jis netrolintų vilniečių?
Manau, kad Vilniaus mero klausimą turi spręsti vilniečiai. Aš, kaip vilnietė, taip pat tame dalyvausiu. Bet kaip yra tvarkomas miestas, kokie yra sprendimai daromi, pirmiausia – Vilniaus miesto savivaldybės atsakomybė ir taip pat Vilniaus miesto savivaldybės, tarybos, mero santykis su savo rinkėjais.
Centrinė valdžia savivaldai poveikio daro ir turi daryti tiek, kiek apibrėžta įstatymuose, o toliau savivalda yra ne vietvalda, kad vykdytų centrinės valdžios direktyvas ir nurodymus.
Bet jūs galite pasakyti keletą pastabų koalicijos partneriams – Laisvės partijai.
Manau, kad pastabų koalicijos partneriams pasako ir centrinėje, ir vietos valdžioje, kiti koalicijos partneriai. Spėju, kad vyksta įvairios diskusijos. Manau, kad tai yra Vilniaus gyventojų santykio su savo miesto valdžia klausimas.
Aš esu vilnietė, turiu šiokį tokį interesų konfliktą, bet tikrai nenorėčiau Vilniaus merui, kaip jam būti meru.
Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) pristatydama ligoninių reformą pirmiausia kalba apie tai, kad bus mažinamas lovų skaičius ir nišinės pertvarkos – daugės psichiatrijos paslaugų ir panašiai. Tai šiek tiek ne tie dalykai, kurių tikisi žmonės – pirmiausia jie tikisi kokybiškesnių paslaugų, mažesnių eilių pas specialistus, tačiau gauname informaciją, kuri neatrodo prioritetinė.
Nežinau dėl tos informacijos, kuri pasiekia. Kiek man teko svarstyti su SAM ir matyti reformos pristatymą, tai, ką jūs sakote, išskyrus psichinę sveikatą, kuri yra labai svarbus elementas, manau, ir ministrui labai svarbi tema, šiaip lovų didėjimas ar mažėjimas yra pasekmė.
Ligonių arba sveikatos priežiūros įstaigų pertvarkos pagrindinis tikslas yra ne lovos. Lovos nei jos gydo, nei jos ką. Tikslas yra paslaugų prieinamumas. Yra labai daug duomenų, yra analizė, kas kur gydosi, kokios paslaugos kokių regionų gyventojų yra naudojamos, kaip būtų galima optimizuoti paslaugas. Optimizuoti ne ta prasme, kad viską sumažinti ir sukarpyti, bet padaryti patogesnę.
Tos patirties ir per COVID-19 yra atsiradę. Turime klasterius regioninius ir per tai jau atsirado tam tikra bendraveika, kurią tikrai galima stiprinti ir pasiekti, kad tos paslaugos, kurios turi būti arčiau žmogaus, jos ir būtų arčiau žmonių. O tos paslaugos, kurios reikalauja kažkokio įdirbio, kad atliktum tam tikrą dalį intervencijų, operacijų per metus, kad būtų palaikoma medikų kvalifikacija – tokia veikla būtų atitinkamai koncentruojama ten, kur tai galima išvystyti.
Planuojamas alkoholio vartojimo liberalizavimas. Kodėl toks sprendimas egzistuoja? Tikėtina, kad pandemija užsitęs ir reikia žmonėms kažkaip atsipalaiduoti.
Jūsų sarkazmas yra puikus, bet tai yra iniciatyva, kuri atsirado Seime. Man atrodo, kad tai nebuvo labai didelis siurprizas. Kai Vyriausybė buvo suformuota, tai buvo vienas iš pagrindinių klausimų ir man pačiai – ar dabar atšauksite visus apribojimus, kuriuos nustatė ankstesnė valdžia.
Man asmeniškai, sakiau ir sakysiu, tai nėra prioritetinis klausimas. Yra dalykų, kurie taisytini, ypatingai tie, kurie labiausiai susiję su reglamentavimo nelogiškumais. Tarkime, reklamos aspektas. „Bobelinės“ nealkoholinis buvo labai akivaizdus šaržas. Pataisyti tokius dalykus tikrai galima.
Yra kiti dalykai, susiję su amžiumi ar darbo laiku – tai daugiau politinio apsisprendimo dalykai. Seime yra iniciatyva, į Vyriausybę buvo kreiptasi išvados ir Vyriausybė savo išvadą pateikė. Pati Vyriausybė liberalizavimų nesiūlė, bet kadangi išvadą, pagal statutą, turi pateikti – pateikė. Toliau diskusija tęsis Seime, negaliu net atspėti, kiek ji užtruks. Akivaizdu, kad nuomonės priešingos ir diskusijos bus karštos.
Asmeniškai kritikavote Skvernelio Vyriausybės vykdytą mokesčių reformą. Jūs sakėte, kad tai nesprendžia kultūrinių, socialinio teisingumo viešajame sektoriuje problemų. TS-LKD pirmininkas yra sakęs, kad tam, jog viešojo sektoriaus problemos būtų sprendžiamos, reikia labai didelių pinigų, o sprendimų kažkokių reikia. Ar planuojate struktūrinę reformą ir iš kur imsite pingų?
Taip, tik tiek, kad mokesčių pokyčiai išsiskirstys į tris tokias dalis. Dalis mokesčių pakeitimų yra susiję ir turės fiskalinį efektą – su žaliąja pertvarka ir su tomis neigiamomis paskatomis mažinti CO2 išmetimus tiek versle, tiek asmeniniuose pasirinkimuose Tas paketas į Seimą iškeliaus, manau, artimiausiomis savaitėmis.
Finansų ministerija baigia savo vidines diskusijas ir manau, kad greitai bus pristatyti pasiūlymai dėl savivaldybių finansinio savarankiškumo stiprinimo. Tai susiję su nekilnojamojo turto mokesčiu ir jo bazės plėtimu.
Apie gyventojų pajamų mokestį kalbant ir apie tą logiką, kad mokesčiai turėtų būti mokami ne nuo to, iš ko pajamos gaunamos, o nuo to, koks yra gebėjimas mokėti vertinant tai pajamų sumomis, atitinkamai pagal tai dėliojant mokesčių logiką.
Tai vyksta, manau, kad Finansų ministerija pasiūlymus pateiks pavasario sesijoje.
Bet pajamų šaltiniai, apie kuriuos jūs kalbate, tikrai nepadės rasti papildomų milijardų, kurių reikia viešajam sektoriui stiprinti.
Žinote, nebūtina užsibrėžti sau tokio tikslo, kad iš mokesčių reformos per vienerius metus turi atsirasti milijardas. Yra daug darbo ir kituose frontuose. Tarkime, ir šešėlio, kur tikrai nemažai padaryta ir bus padaryta papildomai.
Dėl šešėlio kiekviena Vyriausybė pasigiria ir sako, kad pinigų bus iš šešėlio, bet jų ne visada atsiranda. Kaip ir kada bus skirstomi europiniai pinigai, vadinami koronaviruso pinigai, ką esame numatę šiuo klausimu ir kada šie pinigai atsiras?
Jeigu kalbame apie finansinį paketą, kurį sutarė EVT, vadinamąjį „Recovery–resilience“ fondą, mes turime suderintą ir patvirtintą planą, kuris buvo patvirtintas ES institucijos liepos mėnesį. EK pirmininkė buvo atvažiavusi į vieną iš to plano projektų, į baterijos projekto atidarymą.
Šiais metais mes jau dalį pinigų turime, tačiau pagrindiniai projekta ir finansavimas bus 2022–2024 m.
Santykiuose su Rusija ir Baltarusija kai kurie ekspertai apie gana niūrius scenarijus kalba – apie tikrą, ne tik hibridinį karą, kuris gali prasidėti. Kokius scenarijus numatote jūs ir ar galime šiemet laukti kokių nors labai neigiamų pokyčių prie mūsų rytinių sienų?
Man atrodo, įtampos prie mūsų rytinių sienų yra pakankamai. Matome A. Lukašenką naudojantį žmones savo tikslams siekti, spausti ES, spausti per savo kaimynes, nes tai fiziškai lengviausia. Ne paslaptis, kad tos kaimynės taip pat yra vienos iš didžiausių Baltarusijos demokratinės visuomenės rėmėjų.
Bandymai yra ir yra pakankamai atgrasūs, bet, aišku, reikia matyti platesnį paveikslą ir Rusijos kariuomenės telkimo ir pasirodymo Baltarusijos istorijoje. Kadangi nesu analitikė ir neturiu privilegijos kalbėti hipotetiškai, o man kalbėti reikia tiksliai, tai pasakysiu tik tiek, kaip dera Vyriausybės vadovui pasakyti – dirbame ties įvairiais scenarijais, palaikome labai glaudų kontaktą su savo partneriais tiek ES, tiek NATO, tiek su kaimynėmis. Ruošiamės tam, kas nebūtinai atsitiks, bet nėra 100 proc. atmestina.
Esant tokioms įtampoms svarbus su institucijų tarpusavio darbus bendradarbiavimas, kurio, kaip matome, nėra. Tarkime, tarp Prezidentūros ir Vyriausybės. Prezidentūra nesiteikė informuoti apie Angelos Merkel skambutį A. Lukašenkai, apie kurį žinojo. Taip pat yra daugybė problemų – neturime ambasadoriaus ES, kurio veikla būtų labai svarbi šiais laikais. Ar Vyriausybė planuoja kokius nors žingsnius, mėgindama normalizuoti šią padėtį?
Manau, kad Vyriausybė nepadarė nieko, kad padėtis būtų nenormali. Mes turime ambasadorių ES, ponas Šatūnas puikiai atlieka ambasadoriaus pareigas ir tikrai dirba labai daug, daug padaro, kad mūsų poreikiai būtų įgarsinti, veiksmai būtų koordinuojami su kitomis valstybėmis ir su ES institucijomis. Sakyčiau, kad yra noro rasti kažkokią įtampą ten, kur ji nebūtinai yra. Kiek yra reikalinga institucijų bendradarbiavimui, institucijos bendradarbiauja, sėdi už vieno stalo, kartu sprendžia klausimus. Pasitaiko kažkokių situacijų kaip su A. Merkel skambučiu – ką gi, gaila, bet manau, kad negalime sau leisti prabangos labai ilgai toje istorijoje užstrigti.
Kitos vidaus įtampos. Dalies visuomenės nepasitenkinimas. Ką padarėte Šeimų maršo dalyviams, kad jie nebemarširuoja?
Nieko.
Negąsdinote jų, nepuolėte kalbėtis, kai buvo sakoma, kad reikia kalbėtis su žmonėmis?
Stengiuosi kalbėtis su žmonėmis, stengiuosi paaiškinti Vyriausybės sprendimų logiką, tik neturiu galimybės pasikalbėti su kiekvienu asmeniškai. Stengiuosi rasti būdų kaip įmanoma plačiau paaiškinti, kodėl Vyriausybė daro vienokius ar kitokius sprendimus. Kad kažkam tai neįtinka, tai, matyt, natūralu. Demokratijoje nebūna taip, kad visi pritartų valdžios sprendimams – tai būtų nenormalu.
Man labai gaila, kad kai kurie iš šių protestų arba galbūt ne pačių protestų, o teorijų, kurios aplinkui yra kuriamos, turi kainą žmonių gyvybėms, nes gąsdina žmones dėl skiepijimosi, tuo būdu pasmerkdami vieną kitą žmogų sunkiai ligos formai. Tai nėra tai, kas yra demokratija. Tai yra savo ego ir savo laisvių priešpastatymas kitų žmonių laisvėms.
Pastaruoju metu aktyviai savo nepasitenkinimą reiškia žemdirbiai, reikalauja žemės ūkio ministro atsistatydinimo. Kaip jūs vertinate šį jų protestą?
Visus protestus vertinu kaip galinčius vykti demokratinėje šalyje. Diskutuojame, pati buvau susitikusi su ponu Vilioniu ne taip seniai, su žemės ūkio tarybos nariais, buvo susitikę kolegos Seime, diskusija vyksta.
Manau, kad bendru sutarimu sprendimus rasime. Yra sudėtinga tuo požiūriu, kad prisitaikymo prie klimato kaitos sustabdymo ambicingų tikslų kaina žemės ūkiui yra didelė ta prasme, kad vienu metu siekti aukštesnės pridėtinės vertės ir tuo pačiu metu minti CO2 emisijas yra toks tarsi neišsprendžiamas uždavinys. Reikia ieškoti sprendimų bendrai ir manau, kad diskutuosime, kokia derybinė Lietuvos pozicija būtų geriausia Lietuvos interesams šiame procese apginti.
Prieš porą metų kalbėjome apie situaciją, kai nuverčiami tėvų steigėjų paminklai, konfederatų karių paminklai. Jūs skeptiškai vertinote tokias akcijas, kai verčiami paminklai. Kaip vertinate paminklo Cvirkai likimą? Ar tikrai dabar yra laikas ir poreikis jį pašalinti iš Vilniaus?
Sprendimą priėmė Vilniaus miesto valdžia. Nejaučiu jokios simpatijos P. Cvirkos politinei veiklai. Manau, kad tai, kas buvo padaryta, buvo padaryta daug skriaudos kitiems žmonėms jo veikloje. Tuo požiūriu jis tikrai nėra herojus ir tas paminklas – tipinė sovietinė monumentalistinė maniera galbūt net labiau yra paminklas funkcionieriui negu kad paminklas rašytojui. Manau, kad Vilniaus miesto savivaldybei priėmus tokį sprendimą, ji tokį sprendimą įgyvendins ir daugiau šia nekomentuosiu.
Ačiū už pokalbį.
Taip ir gyvensim?
Simonyte, tu turi galimybe nedaryti to ka darai ! Ir tau pateisinimu nera !!
Siais laikais nieko nenuslepsi, visas jusu melas ir genocidas islys. O tada, kaip tu isgyvensi ???
