Primename, kad R. Šimašius 2022 metais pasiėmė visas sukauptas atostogas ir išvyko į Prancūziją ilsėtis ir rašyti knygos. Meras už vilniečių pinigus savo atostogų metu pirko armanjaką, kaneles, slyvas šokolade ir kitus gardėsius už kelis šimtus eurų.
Feisbuke jis šią situaciją aiškino taip (pateikiame neredaguotą tekstą):
Pabandykime išpainioti šią situaciją, kuri dabar suplakta su „čekiukų skandalu“, lygiaverčiai į vieną katilą sumetant ir netikrus kuro čekius, ir mero darbą atostogų metu.
Suskaičiavau – iš viso per šiuos 8 metus mano panaudota Vilniaus mero reprezentacija atostogų metu sudarė 1407,67 eurų. Kiekvienas euras išleistas atstovauti miestą. Tačiau aš šią sumą pervesiu į savivaldybės sąskaitą. Kodėl – kviečiu paskaityti. Tik labai prašau nekalbėti ir nerašyti Šimašius grąžino", nes grąžinti galima tai, kas paimta. Aš pervedu šias lėšas savivaldybei, o ne grąžinu, nes nei paėmiau, nei pasinaudojau, o panaudojau mero funkcijoms vykdyti. Suma ši gal ir nedidelė per aštuonerius metus, bet man nemaža - gyvenau juk iš mero atlyginimo. Nė vieno euro per visus metus nepanaudojau ir kaip Tarybos narys, netempiau nei savo, nei svetimų kuro čekių. Nors aišku kad pasitaikydavo naudoti ir savo automobilį darbo reikmėms (ypač kai net priskirto vairuotojo paskutinius porą metų neturėjau, o per pandemiją juolab vairuotojai kitoms funkcijoms buvo deleguoti), ir ryšio išlaidas apmokėti, ypač karantino metu, ir kitų nedidelių išlaidų patirti.
Gal čia nesusiję, bet dar pasakysiu ir apie tą kitą - čekiukų temą. Manau, ji svarbi, nes tikiu, kad dažniausiai kaip žmogus elgiasi mažuose dalykuose, taip ir dideliuose. Per 8 metus kaip Tarybos narys pagal kvotą galėjau kompensuotis 28 200 eurų (94 mėn. x 300 eurų, ir čia viena mažiausių kompensuojamų sumų Tarybos nariams tarp visų Lietuvos miestų) Tarybos nario išlaidoms. Tą darė, kaip dabar matau, dalies miestų merai, net ir turėdami asmeninius vairuotojus, bet pildami kurą, kai kurie, kaip paaiškėjo, su svetimais čekiais. Aš tuo, tiesą sakant šokiruotas. Suprantu kad atlyginimai maži, bet ne šis yra būdas prie jo prisidurti. Atsiprašau skandalų gerbėjų, bet aš nesijaučiu vertas būti paridentas po tuo pačiu volu, todėl ir rašau šį ilgą tekstą - pirmą per pusantro mėnesio, kai nebesu meras. Atskirkime, kas yra pinigų gavimas už svetimus čekius ir kas yra mero reprezentacija. Mero pareigos ne kostiumas, kurį nusiėmęs gali laikinai juo nebebūti. Meru buvau 8 metus, 24 valandas per parą, tiek sirgdamas, tiek atostogaudamas.
Mano supratimu, meras nuo priesaikos davimo iki paskutinės darbo dienos yra meras. Net per atostogas. Tuomet jis nepirmininkauja posėdžiams ir nepasirašinėja dokumentų (nors oficialių laiškų per atostogas tikrai esu pasirašęs, ir ne vieną, nekalbant apie šimtus neoficialių), nes teisės aktai tiesiogiai taip numato. Tačiau ir tuo metu jis:
- privalo laikytis priesaikos,
- be abejo - negali tiesiog palikti reikalų savieigai atostogų metu, o turi rūpintis svarbiausiais dalykais, padėti, patarti pavaduojančiam vicemerui ir komandai, kad ir iš atstumo būti varikliu bei postūmiu darbams,
- privalo vengti viešųjų ir privačiųjų interesų ne tik konflikto, bet ir jų regimybės,
- negali gauti kitų pajamų,
- kaip viešas asmuo vis tiek per padorų laiką turi atsakyti į žurnalistams kilusius klausimus,
- visur ir visada turi garbingai, oriai ir efektyviai atstovauti savo miestą, išnaudoti bet kokius kontaktus miesto labui.
Tad, prisipažinsiu, per atostogas dirbdavau. Ir kuo jos ilgesnės, tuo didesnė proporcija buvo skirta darbui. Ne tik skambučiams ar laiškams (kolegoms kartais net daugiau pavedimų nukrisdavo, kai mano galva strategijai daugiau laiko per atostogas turėdavo). Neretai ir susitikimams. Paklausinėkit mano komandos - jie ir pasijuokdavo, kad net per savo atostogas neduodu ramybės. Per aštuonerius buvimo meru metus per atostogas buvo atvejų, kai ne tik intensyviai dirbau, ne tik de facto atstovavau miestui, bet, be abejo, ir pavaišindavau žmones, kai tai būdavo reikalinga - iš merui suteiktos reprezentacinių išlaidų kortelės. Taip pat buvo keletas atvejų, kai atostogų metu už reprezentacines lėšas pirkau knygas, suvenyrus, tokius kaip mūsuose valdžios malone nelegalių akacijų medų, ar garsiąsias kaneles, užpiltas armanjaku (tad, nepaisant juokelių "ar nesugedo per kelias savaites", tipo, "aišku, kad savęs nevaržė, prisiėdė kanelių, gyvatė", ne - nesugedo). Šie dalykai mano ar komandos buvo dovanojami ar vaišinami svečiams, o didesnė dalis knygų, tikiuosi, iki šiol tebėra savivaldybės 19 aukšto visai neprastoje bibliotekoje miestų tema.
Prisėdau ir specialiai suskaičiavau, dėmesio: per 8 metus pateikiau 12 sąskaitų iš atostogų (visos tik kai atostogavau užsienyje) - vidutiniškai po vieną sąskaita reprezentacijai kas dvidešimt dienų. Skandalinga? Atsiprašau, kad taip kukliai, jei kažkas tikėjosi milijonų ir dar iš dešimčių skirtingų kortelių. Ne, viskas mokėta viena kortele, ir tai dariau sąmoningai, suprasdamas, kurios išlaidos susijusios su mano, kaip mero, veikla.
Beje, apie korteles, svarbi detalė. Mero reprezentacinės išlaidos susietos su dviem kortelėmis - vieną turi meras, kitą - jo padėjėjos, nes joms ji reikalinga dėl daugybės priežasčių. Pavyzdžiui, įvairiomis progomis nuo mero reikėdavo pasveikinti iškilius vilniečius - mero vardu dažniausiai nusiųsdavome gėlių, jas mano padėjėjos pirkdavo iš mero reprezentacinių išlaidų kortelės, ir tikrai nereikėdavo derintis su manimi kaskart. Tai darydavo net ir mano atostogų metu, nes juk nepasakysi kažkam, kad pavėlintų savo jubiliejų, kol meras baigs atostogauti ir galės nupirkti gėlių iš reprezentacinių išlaidų, ar knygą kažkam padovanoti.
Ką tai reiškia? Mero reprezentacinės išlaidos nėra mero kaip asmens išlaidos, bet mero kaip institucijos. Net man fiziškai nebūnant darbe, tokių išlaidų būdavo. Nes net jei meras, kaip asmuo, atostogauja, mero institucija dirba.
Jei atostogų Niujorke ar Prancūzijoje metu turėjau susitikimą apie darbus, tai oru ir pagarbu pavaišinti iš mero reprezentacinių išlaidų. Visada brėžiau aiškią liniją tarp mano kaip asmens išlaidų, ir mano kaip institucijos vadovo reprezentacijos. Išskyrus tada, dar pirmos kadencijos pradžioje, kai miestą valdyti perėmiau ant bankroto slenksčio. Tuomet ne apie reprezentaciją, kuri yra būtina, buvo kalba, o apie atlyginimų išmokėjimą laiku, tad tuo metu net kai reikėjo miestą reprezentuoti, kad ir kukliai, tai apmokėdavau iš mero atlyginimo.
Po Andriaus Tapino klausimų sakiau, kad pasitikrinsiu, ar tikrai čia teisine prasme viskas ok su tom atostogom, kaip kad man buvo sakyta, kai klausiau administracijos. Gavau paaiškinimą, kad, pasirodo, praktine, moraline, turinio prasme ok, ir viso viską supranta, bet va teisine formalistine prasme - diskutuotina, dviprasmiška ir neaišku. Neaišku tai neaišku, nesiruošiu nei aiškintis, nei kažkam kažką įrodinėti - pervesiu savivaldybei tiek, kiek per aštuonerius metus buvo panaudota reprezentacinio fondo mano atostogų užsienyje metu. Meru nebesu, bet ateičiai palinkėčiau sukurti aiškias taisykles, kurios sostinės merui, valdančiam milijardinį biudžetą, leistų reprezentuoti miestą pilnai ir be išlygų apie tą dieną neva einamas ar neinamas pareigas. Galima nueiti iki absurdų, aiškinantis šimtus skirtingų situacijų, todėl to tiesiog nepradėsiu. Tegul bus tai man pamoka, kad rūpinantis šimtamilijoninių ilišlaidų efektyvumu ir korupcijos užkardymu, reikia nepamiršti detalių apie kaneles, knygas ar vakarienę.
Nesu iki galo tikras, kokį signalą visko suplakimas į vieną katilą, pasiųs profesionaliems žmonėms, kurie pagalvoja apie ėjimą į politiką ar valstybės tarnybą. Noriu palinkėti jiems tvirtybės laikytis priesaikos žodžių. Nežinau ir, ar tiems, kurie nori vogti ir švaistyti dideliais masteliais, bus lengviau ar sunkiau tai daryti. Noriu jiems palinkėti po teistumo rasti savo vietą pasaulyje. Tačiau gudravimams ir vaikščiojimams ant ribos, o mėgstančių tai daryti savo, bet ne visuomenės labui, kaip matome, netrūko, panašu, padėtas neblogas taškas. Ir tas yra labai gerai.
